klausantis voverės iš vidaus.
neima miegas.

Gruodis užtamsėja iki vokų gilumo, dienos trumpumas beveik siekia pats save, naktis apžergia dieną it kokia gyvatė.

Tomis dienomis neišvengiamai imi nesuvokti laiko. Blaškaisi tarp ten ir čia, per dienas nenusivelki naktinių marškinių, dirbi išplėstais vyzdžiais gaudydamas šviesą, namus įkvepini ambra ir lauki Kalėdų.

Jos visada ateina. Nevėluodamos, kartais net per anksti.

Mašinų stiklai apsidengia ledais - reikia straksėti pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal, pirmyn - ir - atgal iš mašinos, šildant, tirpdant ir skaptuojant languose naktines žinutes sau ir praeiviams.

Grįžti naktimis darosi tiek pat jauku, kaip eiti pasivaikščioti dieną. Tamsa niekada nepalieka namų, reikia nuolat žibinti šviesą. Languose priešais mano namus bent keletas langų visuomet įšviesti. Savo lange su mirtomis ir orchidėjomis įrėminu ir savo apšviestą kambarį, kuriame sukasi penki projektavimo pasauliai, knygų stirtos ir smilkalų dūmai.


Vakar, jau gerokai sutemus sutikau trečią vyrą, šokantį atkištu užpakaliu. Trečias žmogus vardu Alfredas. Be jo - Gabrielius ir Lorenzo . Visų plaukai panašiai lenkiasi į viršų. Visi trys stambūs, aukšti ir lengvai pamišę. Visus galėčiau mylėti, jeigu mokėčiau priartėti. Dažniausiai tik nužiūrinėju juos akis į akį, ištariu kokį netikėtą žodį, pasakoju apie voveres ir usūrinius šunis, istorijas apie vakar ir apie rytoj.

Eglutė - kitas medelis - ne aš - sėdi ir sakosi kabinanti vyrus. Mėto akis į Joną, kikena į ausį Alfredui. Beprotiškai lengva, jauki ir moteriška. Šviesi it angelas, judanti į taktą kaip Odilė, rūko truputį susitraukusi - nes šiomis dienomis jau šąla, o stovėti Šv.Stepono gatvėje vienais vasariniais bateliais yra tikrai ne kažką. Tokio didumo, kad sutelpa bene kiekvienam vyrui po pažasčia. Pernešti ją per pusę šv.Stepono gatvės - tas pats kaip nešti puokštę gėlių - jauti, kad neši, bet svoris neapsakomai lengvas.

Alfredas kažkodėl neužtrunka su Eglute. Jonas - Jonas galbūt saugo ją ateičiai - nors Eglutė dabar pat atiduotų jam bent kelias savo istorijas. Sako, Eglut, man ji sako, Eglut, nesuprantu kodėl, bet nu man taip reikia vyrų.

O man kažkaip kitaip. Sugebu išbūti neprisilietus, kai svečiuose palei lovą miegą Rokas ar Povilas. Tirpstu nuo kiekvieno malonesnio praeivio žvilgsnio, kol žvilgsnis netampa lytėjimu. Liesdamas turi pasakoti istorijas, kalbėti tirštais markesiškais žodžiais, niūniuoti, tada noris pasakoti apie šunis ir medžius, apie penkis savo žvėriškus gyvenimus, pečių įlinkius ir kaklo duobutes ar Adomo obuolius. Plaukų kryptis ir neišnešiotus jausmus. Gera letargiškai sustoti ir it atliekant choreografinę kombinaciją įsispitrinti į akis ir jaukiai nusijuokus nosimi perbraukti užausį lygiai toje vietoje, kur pradeda želti vilkiški plaukai.

Ir jeigu alfredas staiga ims ir atsiras. Neištversiu nesutikusi jo ir trečią kartą. Bet nežinau, kaip čia bus. Juk aš nei Eglutė, nei Anais Nin, nei kokia kitas moteris, tik Eglė, tik medis arba dar kokia voverė. Usūrinį šunį prikelti ir įmanoma. Jau paminėtais būdais.

gimiau ne vietoje:
vėluodama mėnesį
sujaukiau savo likimus,
gyvybes ir
astronominius ženklus,
triukšmingus burtažodžius,
suvėliau nuosaikius delnų
raižinius.

išdraikytos karmos tinklais
mane sugavo drėgnoje
motinos upėje,
adatų dūriais prikėlė
motinos kūną
ir prismeigė mane prie
šito gyvenimo.

voverių maištas.

aš piešiu
mane piešia
o man norisi
eiti šen bei ten



truputį į orą.

tingiu skaityt. šitiek prastos paezijos, kad norisi mesti.

mesti rašyti ir mestis kitur.

nė velnio. nė motais.

vis tiek
paridenk
man
šnabždesius savo - -

pasisodinsiu
ir
būsi šalia

išsilavinęs usūrinis šuo, bendradarbiaudamas su veidrodžiu ir unitazu, sulaukia Jose Antonijaus pritarimo.

sudringelėjęs usūrinis šuo_vasilisa kinkuoja likusia puse kaščėjaus nuėstos galvos, kietakaktis, bet išsilavinęs usūrinis šuo.