Yra žmonių, kurie norėtų viską pamiršti. Visas savo patirtis.

Nubusti vieną rytą nauji.

Švarūs.

Be įrašų.

Patirčių.

Įbrėžimų.

Yra žmonių, kurie labiau už viską norėtų nebebūti savimi ir pradėti kolekcionuoti tik teisingas/naudingas/teigiamas patirtis.

Jie norėtų būti švariais popieriaus lapais, neištapyto šilko skiautėmis. Be praeities.

Kai kas nors jiems sako, jog pamiršti neįmanoma, netgi negalima, būna liūdna. Tai, ką susirenka, turi nešti.

Ir nėra jokių sunkvežimių sugedusiais stabdžiais.

Nėra jokių rytų baltose palatose.

Nėra jokios amnezijos.

Žmonės nuo savęs nepasveiksta. Taip teko girdėt.

Laikas iki kito gyvenimo buvo neapibrėžtas.

O dabar neliko laiko. Tiesiog nebeliko paties laiko.

Apie tai visada ir kalbėjau. Nebereikia laukti. Viskas yra.

sau tyliai

Toks sunkus, toks mano... Toks sąmoningas, dėl to skausmingas, bet žinau, kad tai pagaliau tikra. Tai, ko visada laukiau. Nelabai tikėjausi, kad pradėsiu čia, kur esu, bet žinau, jog buvo verta leisti nulupti sau odą. Pagaliau atsimerkiu, kvėpuoju ir jaučiu.

Meilė yra toks kutenimas viduje. Atrodo, lyg visą laiką be garso kikeni. Arba kai oras aplink tave vibruoja.

Ir visą laiką taip jau yra, kad meilė, santykiai, viešumas, pinigai ir daugelis kitų gerų dalykų neatsiranda vienoje vietoje, o kažkaip kvailai išsibarsto. Va, kas man nepatinka.

Ir tik aš viena tampu tuo vienetu, kuriame viskas susijungia. Aš. Viena.

Niekaip nesuprantu, ar tai laimė, ar kažkas kita, kai viduje nuo gerumo net skauda. Bet geriau jau šitaip, negu būti tuščiam. Tokiam be vėjo...

O dabar aš esu visas pasaulis, nors ir vėjuotas, tačiau yra žmonių, kuriems vėjas patinka labiau už bet ką kitą.

Pirmąkart gyvenime taip maloniai atradinėju tylą. Tylėjimą.

Nesigailiu valandų, kuriomis nemiegu.

Laiką leidžiu taip, tarsi paties laiko nebūtų.

Pagaliau jaučiu ne tik tą savo dalį, kurią sudaro kūnas.

"nekenčiu savo skaitytojų. jei galėčiau mielieji išpjaučiau ir išsmaugčiau jus visus.o tie kurie liktų išmušinėčiau pagaliuku. bet kita vertus visai jus mėgstu kartais. na kai nerašot: sudėtinga, painu, nesupratau. nu jei debilai esat prie ko čia aš. susidėkit tuos kablelius ir skyrybos ženklus kur jums patinka. dažniausiai rašau tiesiai į kompą ir seilėtis nesiruošiu šlifuodamas. kaip susišviečia taip ir prikeverzoju.momentinė praėjusių įvykių koncentracija žodžiais užkoduota.ar kažką ten.nu juk visi dabar protingi yra

ps: jus visi esat netikri ESM masinu sukurti personazai"

Pamažu gydausi. Bet vis dar miegu su muzika.

Dainuoju be garso.

Bunkeriuose, kur mano veido niekas nebeprisimins, vos išeisiu, žmonėms, kurie mane pažįsta tol, kol mato, o daugiau nieko nėra, visiškai nieko nėra, nes gyvenimas - tai koridorius, o įvyksta kas nors tik tada, jei užeini į kurį nors kambarį.

Aš esu žmogus, kuris nepamiršta išeiti.

Aš dažnai pagalvoju, koks jausmas - nužudyti žmogų.

Esu tai sapnavusi. Pirmą kartą su savo pirmuoju vyru (na, su tuo, kur pirmąkart permiegojau) nugalabijau jo tuometinę meilužę. Apsunkau tokiais sąžinės priekaištais, kad taip ir nusprendžiau: turiu pasiduoti teisingumui, kitaip save sugraušiu. Atrodė, kad visas pasaulis suvyto, susitraukė kaip saulėje džiovintas pomidoras ir prarado savo spalvas. O mane pykino žinojimas, kad tai neatitaisoma ir taip blogai, taip blogai...

Paskui pamačiau filmą Confessions of the Dangerous Mind ir mane visai iš kitos pusės į žmogžudystę privertė pažiūrėti vieno slaptojo agento (kuris, savaime suprantama, skerdė į kairę ir į dešinę) žodžiai. jis apie žudymą kalbėjo gal net įdomiau už Hanibalą Lekterį. Labai filosofiškai, poetiškai, netgi įtikinamai. Koks tai ypatingas potyris - pirmas nužudymas, ir kaip viskas po to pasikeičia. Tampi visiškai kitu žmogumi. Kažkiek aukštesniu. Jis kalbėjo žymiai įdomiau, tik aš jau neatsimenu.

Neseniai pradėjau masiškai žudyti sapnuose ir jau visai nebesiekiu būti sučiupta, nuteista ir prismeigta viešo pasmerkimo. Ne: aš slapstausi. Taip, mane slegia nuodėmė, bet aš visai nenoriu į kalėjimą. Tram pam pam.

Mano sapnai labai įtikinantys. Aš manau, jei ką nors nužudyčiau, man tarsi sustotų laikas. Tarsi visas neregimas pasaulis atsuktų tą pat akimirksnį į mane akis be išraiškos, bet tai būtų kraupiau už brutalias lesbietes kolonijos dušuose. Tai būtų pasaulio tvarkos pažeidimas. Aš vs. Visatos Vyksmas. Vėžinė ląstelė dideliame organizme. Štai apie ką kalbėjo Sergejus Nikolajevičius.

Tikriausiai todėl mane apima nenuginčijamas jausmas, kaskart paėmus į rankas pistoletą - tai beprasmiškiausias žmogaus sukurtas daiktas, žvelgiant į pasaulio kūrimo, gyvybės egzistavimo principo. 

Ir dar - kaip keista, kad kai kuriems duotas gebėjimas žudyti, o kitiems ne. Juk kažkas daug negalvoja apie Visatos tvarką, yadda yadda. Bimt ir iškerta ką nors dėl geresnės mašinos. Keista, kad žmonės turi tokias nevienodas paskirtis.