je sens un feu qui me brûle au dedans...ce être mon amour...

kaip pykta ir kartu skausmas teikia malonumą..norėtųsi būti ne man tokioje situacijoje,bet kadangi tai teko man – aš laiminga...keista..

***********

kaip malonu kam nors padėt..ypač pačioje ekstremaliausioje padėtyje...ir tas vaikiškas žvilgsnis sakantys ačiū..suglumina,priverčia pajusti, kaip tai svarbu..likti gyvam..aš tiesiog perspėjau..ir jei tylėčiau pasaulyje sumažėtų dviemis mažomis mergaitėmis...paligynus tai lašas jūroje,tačiau ne jų artimiems..ne man..aš nieko nepadariau dydviriško bet kartu padariau stebuklą...ir tie atsisukę šviesūs veidelai, ištartas balsu ačiū...aš tylėjau...sieloje iš džiaugsmo pravirkau...

Jaunas žmogus gyvena kitokiame pasaulyje nei vyresnieji. Mes esame kupini svajonių, planų, tam tikra prasme esame maksimalistai. Mums, kaip toje dainoje “jūra iki kelių, dangus lig pažastų”. Mes dar nepažįstame visų tykančių pavojų, todėl esame mažiau atsargūs ir norime viską išbandyti. Mes dar ieškome savojo “aš”, todėl mėgstame bendraamžių draugiją (tokių pačių ieškotojų), kartais klystame, o kartais atrandame kažką netikėta. Mes esame kryžkelėje, todėl dažnai susiduriame su problemomis.

je suis très heureux...:)))

un temps superbe!!!:)))


****************
Į upę suteka šaltiniai,
Į jūrą teka upės,
Dangaus vėjeliai pirmutiniai,
Kur tik pažvelgsi supas;
Ir niekam vienišam nemiela,
Visur visi po du,
Dvi sielos virsta viena siela.
Kodėl ne aš ir tu?

Žiūrėk, kalnai bučiuoja dangų,
Bangelė bangą glosto;
Sesuo gėlė brolelį brangų
Užmigdo ir apklosto.
Ir saulei mielas žemės vardas,
Ir mėnuo štai virš sodų;
Ko būtų šis švelnumas vertas,
Jei ne mane bučiuotum?

Keliais aukstais zemyn nuo manes
Gyvena meile,o kas ja atras?
Bandau nakty ash paslapchia,
Pagauti shypsena budelio veide.
Ilgesys pasilabina-mano kanchia,
Rytoj numirs visi-tavo svaja.
O ash zhiuresiu i dangu-man gana,
Norechiau gimt ish naujo,
deja...

Kai tavo eiles liudi-ash verkiu,
Kai tavo dainos skamba-ash tirpstu.
Paslepk mane i savo kishene,
O ash parduosiu tau savo gyvenima.
Skris virsh musu kazhkas su sparnais,
Bandys padeti man pervelai.
Norechiau tapti viena ish tavo auku,
Juokinga net ir man,kad taip kalbu,
akivaizdu...

Ryte kvepes opiumu ir balsais,
Sustabdyti laika gali tik dievai.
Pabegai jau senai ish musu ateites,
Mano siela nerimsta,uzhmushti ja kaip?
Pamirshti viska banaliai ir surast kitaip?
Girdejai,machiau,jutau,pa leidau,
va taip...

Įsimylėjimas - stiklinio kalno viršūnė, kol vaikštai aplink.
Užlipus pasirodo kintanti sąvoka, kiekvienam kaskart kitokia...

kartais viena skausmo akimirka,geriau nei šimtai džiaugsmo su žinia jog greit bus jų pabaiga...

Mano tuščia, skylėta siela verkia
Be tavo meilės ir tavęs.
Girdžiu, kaip groja gatvės muzikantas
Skardžia jo muzika žaviuos.
Bet be tavęs labai ilgiuos
Svaigios romantikos, erotikos švelnios...        *****
Ar matai, girdi, užuodi?
Aš čia!
Stoviu už tavęs ir laukiu...
Kol atsisuksi...
Nematai.
Jei nematai... daugiau tada
Man nieko ir nereikia...
Tyliai ištarusi myliu
Aš išeinu...

Draugai, kaip apatinis
trikotazas- visada su
tavimi. Geri draugai- kaip
prezervayvai, kurie tave
saugo. O geriausi draugai-
kaip wiagra, kuri pakelia tau
nuotaika!

Visur aptemo, horizonte ėmė tekėti saulė.
Dangus pasidengė rytmetiniu raudoniu,
O už lango ėmė lėtai lyti...
Mano dienoraštyje juodu ant balto buvo parašyta:
„O gal nemokėjau mylėti...“