"Šis pasaulis panašus į sapną ar reginį, stebuklingai suprojektuotą iš nieko"        Lankavatara Sutra

Eini...Aplink vien kliūtys.
Pavargo kojos. Klumpi.
Ar toks ir yra gyvenimas:
Nuolat kilti į nesamą
Ir vėl pulti į seniai tikėtą sunaikinai?
Žemė tvirta. Priglaus norinčius.
Tap tap. Ir tavo pėdos.
Tačiau per ją, o ne joje.
Tyra juoda spalva,
Nemeluojanti,bet ir neįmenama.
Vis trokšti nuskęsti šešėliuose,
Paslaptis ir norus juose įrėminti.
Regi žingsnius...
Gal mylimo ir artimo.
Tikies užrakint naktyje.
Gal pavyks kartu ir save įkalinti.
Tyla...Ar girdi jos skleidžiamą muziką?
Tik triukšmas naktį virsta košmarais.
Tyla. Tik tekšt ir įkrenti į svajonių vonią.
Tiek kartų geista pabūt gal vakuume,
Kur nėra triukšmo,
Tikslingai ar ne dorojančio tylą.
Tavi sparnai menki.
Nukirsti buko žodžio,
Ar sugebės ataugti?
O jei ne tyla, tai gal romi malda,
Išpažįstanti , dėl tavs verta mirti.
Ar ašarų skaidrumas.
Gal kada bus leista prisiliesti ir pasidalinti.
Stingdantis ledo šaltumas.
Naikinanti žvakės liepsna.
Ir visa, kas stipriausia.
Tik nieko per vidurį.
Net ir skausmas.
Nes jis augina.
Nes, jei skauda,žinai -  dar nenumirei.
Prasmė? Galbūt tiesiog pripažinti.
Neapsimesti.
Nuolat ieškoti.