aš negaliu be mylinčio žmogaus...

man vaidenas..............

brrrr...shlapia...skauda galva...brrrr...

Susprogo saule ir aptaske mane savo sviesa....daba as akla...nu nevisai tik juoda ir balta mano akyse...

o kodel gi ne?kodelgi mum nenusitraukus venu??

Tamsos skraiste aš apsigobsiu, mirties žodžius ištarsiu palegva, jaučiu aš skausmą...Gyvenimas ne toks jau malonus, tylos pasaulis mane kviečia.Mirtis pramušė gyvenimo šarvus tamsoje.Aš užmigsiu amžinai...trokštu prieš tai tik meilės....mylimo žmogaus....

ir dangus pajuto rudens vėsą - prapliupo ašarom, nesuprantu kodėlgi, gal jam pagailo nuskubančios vasaros...tikriausiai...

ar tik mano akyse rūkas?ar tik mano kelias nusėtas duobėm ir bedugnėm??...galit ir neatsakyti.

....nejaugi aš nykstu?

......aš savo paslaptį turiu, aš pasislėpus tarp žmonių, juk jei atsiverčiau kaip lietus, kitų akyse vis tiek tai kaukė bus.......