Išvysiu į lietų parvesiu ir ugnį įkursiu / nekęsiu mylėsiu medžiosiu pašausiu skalikų užvytą / kraujuotomis pėdomis seksiu - iš mirusių požemio / grodamas vesiu atgal...

Gera diena? Nesidžiauk. Rytoj tokia nebus.

Kvailas dalykas yra prakaitas. Išmuša pačiose netikėčiausiose situacijose. Gerai, kad bent neraustu. Pamatai, kad Jis online msn, ir varo karštis: pirmiausia delnuose, po to skruostuose, ir žemyn per visą kūną. Arba sėdi pamokoj už Jo, visiškai nieko neveiki, tik spoksai į Jo nejudančią nugarą. Staiga Jo judesys ir vėl - karščio banga, atitoksti, mokytis, mokytis reikia.

Tas nelemtas įprotis paspaust enter pereinant į naują eilutę...

Jis man patinka daug labiau nei aš pati sau. Negalima net lygint. Jis pranašesnis visais atžvilgiais. Man nereikia kažkokio sumauto menininko, man su savim problemų per akis. O jis. Jam rūpi visai kas kita. Jis turi rankas, kurios galėtų mane išgelbėt nuo manęs pačios, turi pečius, už kurių manęs tikrai nesimatytų. Ar supranti, kaip man tai svarbu. Tai esmė.

Labai juokinga šitaip įsimylėti: jis visai į tave nepanašus, sportininkas, knygų neskaito, 35 cm aukštesnis. Nesąmonė, žmogau.
Ir kodėl tu save taip menkini. Juk tu intelektuali, apsiskaičius, moki net fiziką, tavo nuomonę vertina visi mokytojai, tu daug pasieksi. O jo nori net prie egzų neprileist. Nebūk juokinga.
Kas čia tavo per įprotis žiūrėt Formulę-1 ir kašį, eitum geriau "Šiaurės Atėnus" perskaityt.
Kažkaip juokingai pradėjai elgtis.

Vakar paskutinį kartą vyko penktadienio pamokos. Atrodo, tai jau tikrai galas. Pirmoji atsisveikino chemijos mokytoja, pasakė prakalbą, kalbėjo, kokie jai buvom svarbūs ir kad dar ilgai turbūt neturės tokio B lygio, tokių subtilių ir draugiškų mokinių. Tokios jos simpatijos - seniai nebe naujiena, tačiau tikrai sujaudino.

Vasarą nebus baisu. Daug bendrų rūpesčių, išleistuvės etc. Be to, vasarą tekdavo iškęsti visada, kad po to galėtų ateiti rugsėjis. Jis ateis ir dabar, tačiau labai pasikeitęs. Nebeatpažįstamai.

Kažkodėl taip turi būti: jaukini jaukini, bendrauji, draugauji, įsimyli, pykstiesi, taikaisi, prisiriši, prisiriši viskuo, kas po ranka pakliūva. O po to - bac - viską iš tavęs vėl išplėšia. Įmeta į naują erdvę, ir vėl viskas nuo pradžių, vėl jaukinkis. Puikumėlis.

Išties kam ta praeitis reikalinga. Varai ir varai pirmyn kaip užsuktas. Tik ar neišplėšys manęs (mūsų) po gabaliuką, ar neatsiras skylių kojoj, ant kurios tau užmynė, delnuose, kuriuos spaudė, paširdžiuose, kur kažkas tuksėjo, kaktoje, kurią norėdavai daužyt į sieną arba atremt į Jo krūtinę.

Sunyksssimmm...