Atsisėdu... ir girdžiu...

Kaip laikas kelia savo žingsnius, kaip dienos bėga paslaptingu greičiu.
Atsisėdu ir girdžiu...

[b]Sunku[\b]

Kai byvenau pas tėvą...

Sparnų plazdėjimas.

Viltis... Viltis, tai ta jėga, kuri gėlių žiedus priverčia skleistis arba padeda žmonėms kalnus nuversti. Viltis... Viltis, tai šviesos spindulėlis tamsoje arba begalinė motinos meilė. Blogiausiai tada, kai ši, nesustabdoma ir nepakeičiama, visada ištverminga ir žadanti gėrį, jėga – viltis – miršta... Tada net tautos išnyksta, žmogus žmogų žudo ar net vaikai motinos kapą išniekina.
Niekada nedrįsau prisipažinti, bet man dingo viltis. Viltis gyventi... Nežinau kaip tai pasakyti tiems, kurie mane augino, rūpinos bent iki tada, kol jie buvo kartu. Nesakau, kad jie išsiskyrė (gyvena atskirai), bet jie išsiskyrė mintimis, darbais ir bendrais troškimais. Dabar jie nuolatos barasi, vienas kitam bando sutrukdyti dienos ramybę. Suprantu, kad jie naikino ir tebenaikina savo viltį, bet... Bet dabar sunyko ir manoji viltis, kuri buvo tokia trapi ir neatspari, kaip daigelis, kuris prasikala pro sunkias žemes ir trokšta džiaugtis saulės spindulėliais.
Noriu atsisveikinti su draugu, kuris mane palaikė kiekviename gyvenimo posūkyje, kiekviename sunkaus likimo labirinto vingyje. Jis visada žinojo, ko aš trokštu ir mokėjo stiprinti mano viltį iki tol, kol ji neužgeso. Ją, silpną žvakės liepsnelę, užpūtė galutinai. Ir tada buvau pasirengęs atsisveikinti... Atsisveikinti su savo gyvenimu. Kol vieną dieną nepajutau to... Tokio nežemiško švelnumo, kuris pereidamas per mane paliko kažką ... ko iki šiol nesuprantu. Jaučiu jį kaip šilumos liepsną, kaip švelnią motinos ranką ant skruosto, ar kaip vasariško lietaus gaivą... Jis visada būna manyje ir primina tą naktį. Tą vienintelę naktį, kai turėjau pareiti namo, kur nebėra taip gera, kaip būdavo ankščiau. Ėjau ilga, tamsia gatve. Net nemoku apsakyti kaip bijojau būti vienas, bet reikėjo eiti... Juk namuose mama... Visada linksma ir besišypsanti... Stebinti kaip aš bandau piešti ar lipti medžio kamienu. Pasiekęs posūkį į dar didesnę tamsą visiškai išsigandau ir nebežinojau, ką daryti ir tada išgirdau tai, kuomi niekas niekados nepatikės... Girdėjau lengvą plezdenimą... sparnų mosikavimą. Žinojau, kad tai angelo sparnai, nors ir nemačiau jo. Tai buvo jis... angelas... Dievo sargas, siųstas saugoti manęs ir globoti. Tada pajutau tokią šilumą savyje ir baimės nykimą, kad net atrodė viskas prieš mane nušvito. Žengiau gatve, kurioje klaidžiojo tamsos šešėliai, kaip Mozė per perskirtąją jūrą, ir nieko nebijojau. Taip pasiekiau namus ir patekau į motinos glėbį. Negalėjau patikėti, kad aš parėjau ir, regis, viltis, kuri buvo užgesusi, kažkaip įsidegė ir vėl kėlė norą džiaugtis gyvenimu ir tikėti jo grožiu.
Kai pyktis ir apatija gyvenimą užvaldo, tereikia man sustoti ir įsiklausyti... tada išgirsiu sparnų plazdesį ir vėl pakils noras gyventi ir džiaugtis. Esu dėkingas Dievui, kad man suteikė tokią galimybę... girdėti ir gyventi... Gyventi su VILTIMI, kuri degs ir niekada nebeužges.