Bežiūrėdama filmą apie Bobį Dereną, prisiminiau savo darželio auklėtojas.
Ir pasvarsčiau, ar bent viena iš jų šiuo metu jį žiūri su manimi.
Ji pasilekė taip arti mano ausies, jog pamaniau, kad ketina mane pabučiuoti (visuomet bijau tokio nereikalingo artumo). Ir pasakė - tu per dau rūkai.
grįžau. ir galvoju, ar vistik iš tikrųjų grįžau.
žaviuosi skandinavais. jie kvepia. kitaip. nei mes. labiau.
dabar kaip niekad jaučiu. o gaila.
mes gyvenam po vieną,
mylim po vieną,
ir mirštam po vieną.
o tu moki mylėt?
[i]mes gyvenam po vieną,
mylim po vieną,
ir mirštam po vieną.
o tu moki mylėt?
...ar galėčiau pradėti iš naujo.
prašau, ar galėčiau?..
Priėdžiau tiek šūdo, kad jei galėčiau, dabar viską išvemčiau.
Bet to nesurežisuosi. Dirbtinai to daryti irgi nenoriu.
Todėl lauksiu, kol viskas pasišalins natūraliai.
Savo žiaurią tiesą aš suprantu nuolatos.
Periodiškai.
Kas vakarą.
Ir kiekvienąsyk, vis iš naujo.
Ir kiekvienąsyk, taip pat skaudžiai.
Ta kvaila mergšė mūsų santykius pavadino paaugliška meile.