qlka

Žiema

Kū čia dabar švenčiam?

Blues'ka

Being a loan..

Tyliai svirtys kalbėjo

Neverta sveikintis. Rodos, tik tas, ko nebuvo, įstengia
pakelti nešimo svorį. Nėra vienodesnio daikto   
už jo vienatvę. Motorai, kvapo pristigę, spengia 
tarp apygardos teismo ir įkalnėn kopiančių laiptų,
priešais kapus, kur noksta gelsvi nuodingi vėdrynai
ir neįmanomų datų vengia akmuo ir metalas.   
Ką gi, vėl susitikom po siauro prospekto liepom. 
Tai, kas esi ir būsi, tėra nebrangios lentelės
išlankstytas paviršius, raidės kaitrioj vitrinoj,   
balsių ir priebalsių pluoštas iš tuštumos vardyno, 
net ne skaistus šešėlis, atsispindėjęs Letoj,

net ne kontūras, mirgąs giliai po vandens paviršium
šulny, kur Grįžulo ratų žvaigždės liejas į viena.     
To, kuris negyveno, miestas net neužmiršo.
Pražiūrėtas visatos, prastumsi ir šitą dieną.   
Daug svetimesnis praeivio regai nekaip Odisėjas,
Nojus, Peteris Panas, Hamletas, Pūkuotukas, 
vos išsitekęs plote, kur senstanti sąmonė vingiais
seka asfalto vingius, lyg oro spraga pašviesėjęs,     
tu sutampi su bet kuo. Tave įsiurbia nublukęs 
sausas prieškario tinkas, bevaisis vasaros rūkas, nesutirštėjęs erdvėj, tą pat akimirką dingęs.

Šiapus širdperšos upės, toliau už viltį ir gėlą,     
aklas tavajai kalbai (kaip tu – mano žemiškai kalbai), bandau – trečiaeilis Dievas – į raidę įpūsti sielą,
apytikriai nužymėtą provincijos meistro kaltu,
įsivaizduoti šalį, kurioj viešpatauja stygius,   
beveidę tau patikėtą vietovę. Jos panoramos
nepasiduoda plunksnai, temperai nei sangvinui – 
ten visos lemtys panašios, kiekvienas atpildas lygus,
pavirsta pėdsaku šlaitas, mažiau nei pėdsaku namas,
bet gal išsilaiko matmens. Gramas – ten irgi gramas,
metras prilygsta metrui, degtinė taip pat svaigina.

Jeigu ten lieka tautos – penktadaliu prūsas ar lenkas,
per amžių amžius įstrigęs į blankų lentelės ledą,
neaplankytas Dantės, anapus gyvuoja Henkus,
dvasia priklausantis niekui ir tik fonetika – Hadui,
šoferis, agentėlis, neatmenu kas, žurnalistas.     
Kiek suglamžytų suknių, spermos pilnų paklodžių,
kiek bespalvių bokalų ties nesančios smuklės langu,
spyrių, smūgių į veidą, keiksmų, bereikšmės jaunystės,
pusalkanių rugpjūčių ir kaulus geliančių gruodžių
telpa į standžią skardą! Ir viskas pasaulyje – žodžiai,
ir vakaro kregždės lopo prairusį Kauno dangų.

Šviesa, praradusi spektrą, motyvas, netekęs tonų,
jis klaidžioja pokalbio slėniuos, negeisdamas virsti į temą.
Tik mums dar aidi trimitas, tik mums dar švyti geltona
žibinto liepsna pro painią liepos šakų sistemą.
Jų protarpiuos matom tuščią kvartalą, dusyk tuštesnį,
nes Henkus ten stoviniuoja, nesivaržydamas laisto
nebeįžiūrimą kertę, spraudžias į autobusą,
negimęs ir neišnykęs, patyręs nelygstamą laisvę,
kurion – bijok nebijojęs – vis vien priderės įprasti,
nors mes dar pavaldūs laikui, nors mes dar bandome tęsti
lemtį, kurios nebuvo. Jis buvo vienas iš mūsų.

T.V.

Love ужка

G ir tas