Nepatogiai sėdžiu kietoje kedėje. Priešais mane veidrodis. Didelis.. Aš žiūriu į savo nušiurusius nuo drėgmės plaukus ir laukiu, kol ta stora blondinė pradės darbuotis.. Laukiu rezultato...


Aš kirpykloje. Norėjau gražios grifkos ir linksmo iškarpymo. Tokius plaukus kaip aš turi retas. Jie nepaklusnūs, sunkiai šukuojami.. Pešdama man plaukus, dažyta blondinė rodo savo nepasitenkinimą mano plaukais, raukdama antakius... Aikčioja ir sukinėja galvą... Jaučiau, kad man nepatiks... Plaukus ji man džiovino ilgiau negu kirpo...Šukavo..Turbūt jautė, kad man nepatinka ir, kad padengtų "žalą" padarytą man, stengėsi vis labiau...Viso to rezultatas..."Kūda", vos iš kelių plaukų grifka, ir "truputį" patrumpinti plaukai...Tikra Amelija iš Monmarto...60-ųjų šukuosena...Ačiū.Verkiu.

Siaubinga yra tai, kad čia tiek daug kritikos...
Žmonių (kūrinių autorių) laiką, žodžius ir jausmus TIESIOGINE PRASME išmeta į šiukšlių dėžę...Kokius kūrinius jūs tada paliekat?...
Negalima taip...Neįvertinate žmonių darbo...Jausmų...
Ištrinkite ta skyrelį "Šiukšlių dėžė"
Nemandagu taip... :/
Išmesti tai, dėl ko žmogus stengėsi...
Man tai nepatinka...Ir manau, ne man vienai...