И вот моя жизнь танцует на пригородных рельсах,
На лезвии ножа.

Įkypos stupos akys palydės
Tave iki anapus – lyg nakties.
Per plyną nebūtį į rytą, kur šviesu,
Kur laisvos dvasios šnabždas be balsų.
Nereikia žodžių. Jie – nebesvarbu.
Ten nieko nebėra. Vien tiktai tu.
Savoj šviesoj, savoj nebūtyje.
Tibeto vėjy… Vilniaus lietuje…

"Saikingai naudojamas, geras eilėraštis yra nuostabiai efektyvi šiluminės terapijos forma."

Gyvenime nebūna nei priešų, nei draugų, -
Tik mes juos pavadinam tuo ar kitu vardu...

Ačiū visiems, balsavusiems už mano eilėraštukus ;)

Gurkšnis šiaurinio vėjo - iki dugno,
Kąsnis rytinio rūko drungno, -

Ir aš soti, ir aš laiminga.
Pro langą paiūrėjau - sninga...