...
---------------------------
1 A, kokia tu graži, mano meile, kokia tu graži!
Tavo akys kaip balandžiai,
slepiamos šydo!

Tavo garbanos plasta kaip
kaimenė ožkų,
besileidžiančių žemyn Gileado
šlaitais.

2 Tavo dantys kaip kaimenė
nukirptų avių,
lipančių iš maudyklos;
kiekviena jų turi po dvynę,
nė vienos nėra vienišos.

3 Tavo lūpos tarsi raudonas kaspinas,
o tavo burna graži.
Tavo skruostai kaip dvi granato
pusės,
slepiamos šydo.

4 Tavo kaklas tarsi Dovydo bokštas,
pastatytas ginklams laikyti.
Tūkstančiai skydų jame kabo, -
visi jie - galiūnų skydai.

5 Tavo krūtys tarsi du stirniukai -
gazelės dvyniai, -
besiganantys tarp lelijų.
--------------------------
...
------------------------
11 Tavo lūpos, sužadėtine,
laša
medumi,
medus ir pienas po tavo liežuviu,
o tavo drabužiai kvepia Libano
dvelksmu.
-------------
...
--------------------
13 Tu esi malonumų sodas, kuris
želdina
granatmedžius ir geriausius vaisius;
henos gėles ir nardo žiedus,
14 nardą ir kroką,
kvapiąją nendrę ir cinamoną
su visais kvapiais medžiais;
mirą ir alaviją
su visais rinktiniais kvepalais.
15 Tu esi sodo šaltinis,
gyvojo vandens versmė
iš Libano tekančios srovės!

16 Pabusk, šiaurės vėjau!
Atpūsk pietų vėjau!
Padvelk į mano sodą,
tepasklinda plačiai jo kvapai!

Teateina mylimasis į savo sodą,
tevalgo jo geriausius vaisius.

5  Atėjau į savo sodą, mano sesuo sužadėtine.
Skinuosi savo mirą ir kvepalus,
valgau savo korį su medumi,
geriu savo vyną su pienu.

Valgykite, bičiuliai, gerkite!
Apsvaikite iš meilės!

-----------------

Na argi ne gražu? :)

Jį trynė, jis taisė, rašė iš naujo, jį kritikavo, jis koreguodavo, sąžiningai atsižvelgdamas į pastabas.
Galiausiai jo nebetrynė
Ir net nebetaisė
Atvirkščiai, visi juo žavėjosi

NES RAŠĖ JIS TAIP, KAIP VISI

nori, kad kas nors uzsirautu, pasisaipyk :D
zodziu, rupuzele rugienoje, birbink geni :D

Jau pavasaris...
Ledas tirpsta, grįžta paukščiai

bet juk visa tai taip banalu žinoma, daug kartų girdėta ir matyta, nuvalkiota iki šuns išmatų ant sniego...

bet vis tiek gera
o gal menas yra gebėjime pažvelgti naujai į žinomus, daug kartų matytus dalykus... ?

Kurgi
Rieda
Ratuota
Širdis
Kur per
Akmenis
Lekia
Brikelė
Gal iškris
Gal ir ne
Gal pavis ji
Kažką
Kas paliko
Arimuos prie kelio
Tarp ražienų
Dygių
Kas į delną ją ėmė
Kas skraidino sparnuotu paukščiu
Nesvarbu...
Nes širdis nepavis
Nes per daug jau duobėtas tas kelias
O širdis per silpna
Per karšta
Per greita
O gal per maža jos brikelė

jaučiuosi svetimas, netoleruoju čia esančio požiūrio į poeziją ir apskritai į kūrybą, kuomet žavimasi talento trupinių blyksniais nuolaužų krūvoje ir nežiūrima į visumą.
Likite sveiki, RAŠYKAI
ir iki pasimatymo visi mieli žmogučiai, kurie rašo iš širdies, o ne iš tiesiosios žarnos.
LyjaLietus

Prisimenate Kazio Sajos "Būrimas obuolio sėklomis"? Prieš dvidešimt metų skaitytas kūrinėlis. Bet iškyla kaip šiandien:
"o, žmigai, žmagai, o, žmogynai... "

O, RAŠYKAI! kartais norisi pasakytii

Sistema -1x5 yra gerai. Padeda atsijoti marginalus. Visas atmatas. Ir tuos, kurie per daug talentingi, kad mastytų taip, kaip visi. Paliekamas viduriukas, pagal normaliojo pasiskirstymo kreivę. Ir gerai. Vis tiek, tų 5 proc. kitaip mąstančių niekas nesupras.