purios snaiges minkstai supdamosi ore, pripildo erdve puraus baltumo. sukasi, melancholiskame valse glunda viena prie kitos, nesusildydamos savo saltais kunais... mirstanciu angelu marskomis zeme nukloja ziemos abejingumas.......

as - maza mergyte, iskelusi rankas - gaudau snaiges liezuviu, priglaudziu jas savo plaukuose ir blakstienose, nepakeliamai letas gyvenimas sruva mano gomuriu....

ir daugiabriaune angelo asara, lyg Kajui i sirdi - ledo karalienes kristalas - iselina liudesys......

Taip liudnai sninga...
mano vienisa sirdute pasiilgo taves...
kaip keista..............
kodel tokie salti zmoniu veidai?
Tik sniegas, nors ir saltas, bet toks svarus ir trapus, kaip mano ilgesys, kaip pati vienatve.
Jo kvapas toks skaudus kaip gyvenimas...........

ak, man taip vienisa..............