“Atmink, vaikeli, pasaulyje nėra trijų dalykų: tilto per jūrą, laiptų į dangų ir amžinosios meilės”.

Aš turbūt susirgau sunkaus optimizmo ir lengo naivumo virusu. Visiems linkiu bent truputėlį tokiu persirgti.

Esu labai banali kalbėdama apie meilę. Bet tai toks galingas jausmas, iš tikrųjų, pats svarbiausias pasaulyje, kad kalbėtys apie jį per visokius išvedžiojimus ir aukštomis frazėmis atrodo niekada jo neišgyvenę...
Tai labai sudėtinga. Bet labai gražu ir paprasta.

mylėkite ir būkite mylimi :)

Kaip gera ir vėl atsiversti baltą popieriaus lapą ir papasakoti jam, kaip gyvenu. Jam visiškai dzin laiminga ar nelaiminga, liūdna ar linksma.. jis kantriai sugeriai kievieną mano žodį ir supratingai tyli... Mano mažo sąmokslo bendrininkas.

Važiuosiu Velykų švęst į Laplandiją, pas meškas ir Kalėdų senį :)

sulaužiau kėdę...

Pilnatis...
Gal todėl toks noras praryti save ir išvemti nesukramtytą...
visada gauni, ko nenori už dyką, o ko trokšti - negauni net brangiausiai mokėdamas...

pilnatis...

kazkaip kesita.. gal nepazistu zodziu, gal neatrandu juose prasmes? gal nematau zmoniu, o tik kazkokia iskreipta komedija, be aktoriu... kas rezisierius?
kazkokia nesamone!

Negaliu patikėti, kad tą patį jausmą galima išgyventi tiek daug kartų ir tiek skirtingai...

kai neturi nieko bendra su žmogum, bet vis tiek jį dievini, mediciniškai tai vadinama silpnaprotyste?