Taigi, tik gaila, kad jis prabėgo - tas idealusis savaitgalis...

O buvo taip - šeštadienį apie 11 val. jau esame kaime, pas mano senelius, mylimoj Dzūkijoj. O sausa visur, vėjas smėlį nešioja, saulė kaitriai šviečia...
Jau iš anksto žinome, kad šašlykų kepti neteks - kurti bet kokius laužus šalia namų griežtai draudžiama dieduko nurodymu (sausra, gaisringumas ir bla bla - dalykai rimti).
Bet iš pradžių reikia užsiimti bulvių sodinimu - taigi paskubomis pageriame kavytės ir lekiame į bulvių lauką. Dangus švarus, žydas -
diedukas burba, kad "sanais čėsais sakydavo, jog bus prastas bulvių derlius prie tokio dangaus sodinant". Aplinkiniai savo ruožtu kikena, kad daug kas pasikeitė nuo senų laikų
Apie 14 val. bulvių sodinimas baigiamas, einame pietauti. Po pietų išlekiam su Andrium į miškus - ieškoti upės Seiros. Radom  Sunkiai pravažiavę mažiukais, prižėlusiais miško keliukais. Mažas rojaus kampelis, kur neabejotinai turėtų veistis fėjos, laumės, nykštukai, troliai, velniūkščiai bei kitokie panašaus plauko padarėliai. Bet pamatėm tik kelias mažas žuveliūkštes ir sutrūnijusios valties liekanas - bei daug vandens, smėlio, medžių, augalų...
Apsidairę, padarę krūvą nuotraukų, lekiam per miškus atgal - laukia gimtadienio šventė, mano mamai 50 metų. Įkalbame stalą statyti lauke ir šauniai pasilinksminame...  :)

O sekmadienio rytą - didžioji išvyka prie tos pačios Seiros, tik šį kartą atsikeliam 5 val. ryte (baisybė kokia!!!) ir kai atvykstam prie Seiros, jos paviršiumi kyla rūko garai - gražumėlis. Pasibastom miškais apie Seirą, apžiūrim Vilko šaltinius tarp eglių, pušų bei samanų tekančius ir apie 8 val. ryte jau būnam senelių sodyboje, kurie atsistebėt negali panašiomis keistenybėmis - važiuok tu man 5 val. ryto kažkur į miškus, kai nė grybų, nė uogų nėra... Tiesa, bruknės tai žydi...
Po pietų - susirenkam daiktus ir mamas į mašiną bei lekiam į Alytų - paliekam čia mamas, o patys - į Vilnių, kur dar suspėjame pasveikinti kitas mamas Motinos dienos ir proga (o pas kitas mamas leidžiama kept šašlykus  ) ir tik apie 21 val. įžengiam į savo namus, kur mus pasitinka beprotiškai išsiilgęs ir beprotiškai kniaukiantis katinas...
Bandom ilsėtis, nors skauda nusvilusią saulėje odą ir raumenis maudžia, nuo lankstymosi bulvių lauke

r

Visur pilna keleivių kontrolės.
NIEKŠAI - nori sunaikinti zuikius!!!

Aiškios dienos, kuriose kalasi
šviežia žalia žolė ir saulė kartais laksto.
Ir katinas, iškasęs karo kirvį
prieš kilimėlį šalia lovos bei prieš Andriaus šlepetes...
Aimanuoja garsiai Andrius, radęs jas eilinį paskandintas...
Aiškūs siusiukai! Visiški!

Pirmasis baigiamasis (ir vienintelis šiais metais)
egzas išlaikytas ir įvertintas 9 ;)

Linksmų švenčių ;)

Kaip man patinka mūsų miegamasis.
Nuo to dar sunkiau keltis rytais į darbą :)
Prabundi apie 7 val...  Prie vieno šono
prilipęs parpia kažkoks kailiniuotas padaras
su uodega ir keturiomis letenomis, iš kitos pusės
guli kažkas toks rausvas susivėlęs ir, net jaučiu,
kaip irgi nenorintis krapštytis lauk iš šiltų patalų.
Ir dar ta jauki pavasarinio ryto šviesa, prasiskverbianti
per bambukinį roletą...
Glostau katiną, tas purrrrkia apsalęs iš laimės.
O tą susivėlusį rausvą glostyti bijau, kad nuožmiai nesukriuksėtų :)))
Fantastika, ne gyvenimas. Tik maža smulkmenėlė -
keltis tai reikia  :))

Žiba akys. Sergu.