Kodėl taip yra, kad nesužinai, kad žmogus yra labai kietas tol, kol nepaskaitai jo dienoraščio arba nesužinai tokių dalykų, apie kuriuos jis nenori, kad sužinotum? Tas faktas, kad geras žmogus slepia tai, kas apie jį yra geriausia tik dar prideda prie jo kietumo ir truputį atima kažkodėl iš to, kas skaito. Keistas pasaulis. :D

Sakykit, žmonės. Kokia yra gero eilėraščio paslaptis?

Rašiau jį, kai man buvo 9 metai. Štai ištrauka:
"...tačiau spėjau pamatyt, kaip mano šeimą įtraukė žalias verpetas.
Kai grįžau į viešbutį jau buvo vėlu, todėl nuėjau miegoti."

Viskas vyksta dviejose eilutėse.

Charlie charlie charlie charli, oh charlie.
What's your name again?.........


Daaaaaaaaa. Daaaaaa. Daaaaaaa.

Aš nusikaltėlis.
Narkotikų saugotojas.

Kaip jums visiems sekasi?

Pain, sorrow, hate, anguish, suffer, insane, blood.
Va tobulas sakinys. Susideda iš mėgstamiausių mano žodžių.
Kitaip neapibudinsi gyvenimo.

Po mano kambario grindim yra pet semataris :D

I ain't not a dorkus.

Pasaulis yra jau toks suknistas, kad nemalonu apie jį net pagalvoti. Jis visas paskendęs purve, mėšle ir šiukšlėse. Įdomu, ar atsirastų bent viena pasaulyje protinga būtybė, kuri sutiktų jame pragyventi savo gyvenimą, savo vargus, laimę, meilę ir džiaugsmą iškeisti į šią - didelę šūdo krūvą. Pasaulis toks jau yra, jis tam ir buvo sutvertas, kad viską - ką tik įmanoma paverstų į šūdą. Kiti pasakytų, jog Dievas sukūrė pasaulį; bet tai netiesa - Dievas šūdo nekūrė!

Katik prasipjoviau pirštą.
Kraujo spalva graži...