nieko nėra namie

/\
  //\\
///\\\
///\\\\
    -

Tavo avys užminga delnuose
Juodai baltos, o gal baltai juodos,
Pasiklydusios pirštų kalnuose
Tyliai kremta gyvenimo gruodą.

Sutvėrėjas išrado krantus,
Kad ir tu užmigti galėtum,
Negalvokim, kas bus, ko nebus,
Kai prabusim, surasim sau vietą,

O kol kas tik naktis ir naktis,
Ta vienintelė, tūkstantis baigės,
Nepaviešinsiu kur, nes nukris
Paskutinės ir pirmosios snaigės,

Tartum žvaigždės nupieš mums kelius
Iš bespalvio į margą rytojų,
Negaliu pasirinkti, kur prabust,
Bet tikėti galiu – nesustoju.

kas dar neskaitė - paskaitykit Pauliaus Norvilos eilėraščius :) jie šaunūs

Ei, vaikiška
laime
nepalik
manęs
styroti
prie kelkraščio
ir laukti,
kol tu
vėl
užsinorėsi
mane
pamatyti!

tuštybės kalva manyje

šiandien lyja eilėraščiais

padovanok man šypseną :)

sustabdžiau momentą, kad vėliau galėčiau pasivyti

kur dingo visi svajotojai?