Pagauk rūko drugelį, atskridusį iš nežinios....
Pagauk, ir užrakink jį narve iš ledo stypų...
Palaikyk jį ten savaitę ir tada paleidęs jį virš ežaro bandyk sugauti...jei pavyks, žinok - tu, pateksi į dangų.....

.......nerizikuosi - nezinosi ar verta laukti..........

sako laikas gydo žaizdas.....nė velnio!!! tiesiog laikui bėgant pamažu pripranti prie skausmo, kuris kažkada atrodė toks nepakeliamas...ir tas skausmas tampa kasdienybe, neišvengiama butinybe....
ir apskritai, jausti - skauda..... jausti yra baisu, nes jausti skauda....bet kartais skausmas buna mielas.....
kritiškai skausmingai
ir meiliai ašaringai,
žiauriai aiškiai,
na ir žinoma saldžiai, pro šali skriejantys cukriniai debesiukai įžūliai žvelgia į mane, tave, mūsų šunį, benamę katę....
paskandinusi mirtį stiklo parkete ji jausmingai spiegė prieš atrėjantį ryto perona. Ji stovėjo - nejudėjo (norėjo mirti). Bet ji gi paskandino mirtį....
...laukė galo, bet per arti priskrido snaigė. jai ji pasirodė per daug įžūli....taigi nužudė ir pukinę snaigę.....
padarei kartą....žinok, bus ir kitas......

Baisiai keista stebėti naktį tyloje, arba matyti šviesą tamsoje...
...taip, tikriausiai aišku - - -....Suglamžitom akim girdėti viską, ką jie sako ir žinoti, kad paprasčiau negali būti: siela - tai šviesa,
širdis - tai šiluma,
Protas - tai tiesa.
Lygintuvas jau įkaitęs...taigi belieka išsilyginti akis ir išgirsti tiesą....
Okas yra tiesa?
TIESA - tai tikrovė, tikri įvykę faktai...o gal tai tik nereikšmingi atsitikimai sukuriti tavo mintyse???
...išsilygink akis ir pagaliau suprask - tikrovė - tik miražas.............

Keisti pažadai - mano sielos kliedesiai...
Keisti miražai - mano akių vitražai....
Žinau, kad tame tiesos beveik nėra, bet taip labai labai aš noriu, kad tai būtų tiesa...
Mano saulės spinduliai - iš tiesų tai - tik lietaus lašai, truputis purvo ir seilių...bet žinau, kad taip turi būti. tai - tik mano akių vitražai, iš mažų spalvotų detalių...
NORIU BŪTI TIK STEBUKLAS, KAŽKIENO
SAPNAS, VIRTĘS TIKRA TIKROVE...NORIU BŪTI TIK SAPNAS, VIRTĘS TIKROVE......

Sunkios šakos palinkusios prie kelio. Žila rūko barzda velkasi žeme. Sidabrinio šilko gijos-AMEN...su didžiausio skausmo saga iškrito iš megztinio.Krištolo adata, sidabrinėm gijom įsiūčiau ją atgal...ten, kur ir tūrėtų būti, bet nemoku siūti... Na, žinoma, turėčiau išmokti siūti, juk dažnai prireikia... Va, dabar iškrito paskutinė saga-megztinis nebesusisega...o aš visas iki vienos, sagas saugau kišenėj. Vis tikiuosi, gal kada išmoksiu siūti........

.....kiekvieną dieną laukti tik mažos svajonės išsipildymo......kiekvieną dieną dėvėti kaukę, save apgaudinėti (nors, tiesą pasakius as tikriausiai savęs niekada ir nepažinojau)....jausti tą tokią tuščia tuštumą ten, kur kažkada spurdėjo veržli širdis....su kiekviena sekunde ji vis labiau sunyksta vis labiau atšala ir pravaro vis mažiau kraujo...................................................... ............................................................ .............taip yra, nes tunemoki prieiti, nes tu nemoki jos sušildyt........na bet nieko...kartais nejausti yra daug geriau nei mylėti......ir vis delto - gyvenimas yra gražus, niekada nepamiršk to...kad ir kaip butu sunku ir liūdna, kažkam gyvenimas bus gražus...................................................... ..ironiska - bet GYVENIMAS YRA GRAŽUS......................