Nužudyk
ir lapas į knyga keliauja
savo sultim
krauju
vėl atneša šviesa
Kitą formą
atversk atviruką
Kur poetas nupaišė peizaža

Kaip išėjo
muzikos ritmais
pianino
skambėjimo tonais
nuvilnijo
ir vėl prisikėlė
tik delčia
auga spindulio
mano

Iš kaktos
ir vaisių šokio
smarkiai šliaužioti pradėjęs
į stiklainį atsirėmęs
Vėl imu žaizdas skaičiouti
poteriais žvaigždes rikioti
realybėj
nustembu
kad vėl sveikas suprantu
genai lipdo
bet sukrutę
smegenys apvers karutį
Išlaižys kalė vaikus
sielą traukia į miškus

Sterilūs
jausmai
nebebus priminimo
kai laikas
pasuks
savo pirštą likimo:)

Keistų aplinkybių
ir lašo drumstu
netyčia užgimęs kelionėn einu
kur osia miškai
takas rangos vikrus
tik žemėj kaip kirminas
griaužiu takus
Visur apskritimai
Pabėgt negali
todėl ir vilioja mus toliai
pilki
iš žemės pakilę
kaip krūmas vešjes
dangum žvaigždę tavo
Vėl nunešė vėjas

Tuštuma,
vėl tarp lapų
ir sniego
ieškau kojomis
žemės ašies
vėlei šalta
net kiemo kaštonas
nepakeis
niekas
jau neatleis

Tavo kvapas
pienu
nulietas
rankos judesiu
palieti vėją
akimis supranti
nesuspėju
ką nuspėjus
seniai jau esi

Netikėk
jei viltis
vėl lapu
šalčio valioj sustiro
ji gyva
ir palikus kamieną
išskris
saulė švies
ir gyvybė
šermukšniais pažirus
sužibės
-Nebijoki šalnos

Kai ruduo
sulygina
spalvą ir purvą
ir sunykę ryšiai
gravitacijos dėsniais
pabyra
žemės ašys pasaulis
pasvyra
dingsta lytys ir polių
trauka

Kaip
paimt
apkabint
ir nunešt svyje
šilto rudenio gūsį
spalvų
Savo slaptu sapnu
ar sulauksi dar jų
nežinia