Sėdžiu ant laiptų. (Nebandyk nieko dar suprasti, tai tik paprasti laiptai). Mąstau (palauk, dar tik pradėjau, nebandyk čia įžvelgti nieko gilaus) kaip vis dėl to noriu susinaikinti demoniškai (sakykime, tai atspindi mano fanatišką požiūrį į egzorcizmą). Gal skambant Apocalyptic'os "Pray" (dar fanatiškesnį požiūrį į muziką), gulint persmeigtai kardu (tai mano meilė nindzei) ir skendint savo venų skystyje (mmmm.... tu teisus - noriu būti biologe). Kaip norėčiau kad mane suėstų poliarinių zonų (man visada sekėsi geografija) kaniniški tamsos paukščiai (nežinau prie ko čia šuniški juodvarniai.... bet aš taip juos myliu)... Kad galėčiau žinoti (aš nelaikau savęs apsišvietusia) kad jie išgyvena (humaniškumo įsikūnijimas slypi nebūtyje) iš mano kraujo plazmos (ar čia noras padėti gyvūnams ar biologinis kanibalizmas - nežinau). Kad jų jauniklių pūkuose (pūkuoti juodvarnių jaunikliai ir maži vilkiukai... kaip aš juos myliu) žvilgėtų (taip myliu jų žvilgantį kailį...) mano ektoplazmię būseną (visada mylėjau misticizmą) įgavusi (mylėjau ateitį...) migla, kurią kažkas sugebėjo vadinti (taip mėgau ir mylėjau žmonių kūrybiškumą...) švytinčia kalnų siela (kalnai... kaip juos myliu) laukinėmis (gamtą myliu labiau už viską) taigos (taiga... kaip ją myliu) akimis (taip myliu tavąsias akis...) ir širdimi (myliu tavąją visa sąvąja), prilygstančia kondoro skrydžiui (myliu laisvę...). Nebijokit - tą nąktį nenusižudžiau. Atvirkščiai - tik supratau tris dalykus. Vienas - supratau, kaip myliu tave, ir kodėl tu man to neleidai. Antra, supratau kiek prasmių gali turėti keli žodžiai...
Bet svarbiausia - nuo to laiko supratau, kad myliu tavyje visą pasaulį. Tik tos meilės buvo per mažai man pačiai. Atleisk...
Aš tikra kvailė... Mane mylėjo tiek daug žmonių aplink... Net ir nusišypsojęs prancūzas... Gi meilė buvo visur. O aš jos sugebėjau nepastebėti.

DIEVE MANO! IR DĖL TO AŠ NORĖJAU NUSIŽUDYTI?!!!