Giedre,rašyk, jam
Reikia rudens fėjos.
Upeliu į aušrą subėga,
Ji ima vartytis kaip patrakus.
Nelipk, tokia į vandenį,
Nelipk tokia, pakvaiši.

Ar tu mane girdėjai, bailiuke,
Niūniuokim kuo garsiau :
Truputi mamos, nedaug tėčio ir
Viso tavęs, gurkšnojamo, bet
Neišgeriamo. Liečiamo ir
Dar nenučiupinėto.

Man perversmai. Kerėjimai.
O tavo knygos tokios švelnios.
Rašyk ir kairiąja ranka lankstyki
Rožę iš klevlapių. Nenerk galva
Į jūrą, nes joje tik braidoma.

Riva:
- Nafik mano pirštus :D
Kerina:
- Nafik telefa :D

aahaaa, galim kaltint ką tik norim,bet mano vienas sms nuėjo ne pas tą adresatą. Tas sms buvo ilgas ir su nemažai informacijos,o taip. Bet vis gi geras jausmas. Iš pradžių per kūną perėjo lyg elektra ir aš vis dar beviltiškai spaudinėjau atšaukti mygtuką. Paspaudžiau jį gal 50 kartų,bet vos tik nustojau spaudinėti man pasirodė užrašas - Pranešimas sėkmingai išsiųstas.
Sėkmingai???
Užmušt. Supleškint tokius.... hmm..tokias Rivas. Juk ne telefonai kalti.
Ohh yesss.

Vakar buvo gerai.
Citavom ką citavom : Jaseniną, Jonyną, Salomėją, Vainių, Viktoriją Vosyliūtę, Vaivą Kareiviškibatelaite ir etc.

Ėjom gatvėm ir kalbėjom eilėmis, meldėmės atsiklaupusios prieš šviestuvų parduotuvę, klausinėjom kur yra lempos? ir etc... :)

Susiraukšlėjo laikas.
Dienos keičia pavidalus,kai net nesitiki.
Aš keičiu minas.
visi viską skaito iš mano grimasų ir
prašo nesiraukyti.
noriu vyno taurės ir
niekada negalėsiu atimti jo iš kitos.
Aš turiu teisę transformuoti tik
savo gyvenimą :)

Žinau kodėl poetai rašo ir nusirašo... jau nusipezėt ima.
Nes juos išnaudoja
būtybiai su piktom antenom pvz liepdami per vakrą išgimdyti arba išstransformuoti apie 30 kūrinių skirtingom temom,bet turinčius sąsajus su chemija ir fizika.

Pakolinkit valandą :)
o jeigu realiai tai nieko nebespėju.

Jau tuoj para,kaip jis negrįžta,na tikimės...
Aš tikriausiai greitai pamiršiu tavo žvilgsnį,tavo eiseną,kai ėjai su ja susikibęs,tau buvo gėda žiūrėt į mane,todėl nusukai akis į grindis,net nežinau kodėl gėda,juk :DD net juokas ima. Palikai ją prie durų. Ir gįžtant vėl teko susidurti su manim,aš ėjau į mėnulį,o tu į tą pusę,kur jo dabar nėra. Bet akių nedrįsai pakelti.

Aš tik iš vėsos. Šlapi plaukai,šalančios kojos ir sliūkinančios nuojautos.
Dabar dvylika.
Aš jo ieškojau,bet neradau kaip tąkart,kai man tebuvo trylika.Tiesiog dingo nakty,o vėliau ligoninė priimamojo žodžiai - ne,jo čia nėra,tačiau buvo,ne jis ne mūsų ligoninėj,žinote jo buvo tokia būklė,kad.. bet čia tik kažkas.
O dabar prisimenu,aiškiai pamenu,kai man trylika. Naujieji metai ir mėnuo prieš juos, viskas tik ne man. Kaip naktį viena ant sniego meldžiau už tris gyvybes,už tris po velnių.... žmones,kurie man yra viskas,ir kurie buvo ant ribos. Žadėjau dangui,prašiau dviejų metų,nors dviejų metų,kad iš vaiko sugebėčiau tapti moterim. Dabar jaučiu,viską pastebiu,nes tai buvo gruodžio pabaiga,o dabar jis vėl čia,du metai baigėsi. Ir iš tiesų viskas griūna nuo pamatų,laikysiuos. Jaučiu,kad įvyks tas kas pakeis mano lemtį visai ir tai bus teisinga,nes žadėjau,nes prašiau dviejų metų,kad tapčiau moterim. Na gana,jau gana. Laikas ieškot ir ačiū tau ,dangau,šiąnakt tik šuns...