Taip jau ir Š sugriuvo, važiuojam.. kas toliau, T?

A iki S... kas toliau gal Š?

1 ir 2 punktai įvykdyti.
visi kiti laikinai atidedami.
ryt būsiu snieguolė su 7 vyrukais :D

reikia ta proga:

1) parašyti romantišką laiškelį berniukui ir išsiųsti paštu
2) išsiųsti atvirutę - kompensaciją už šlykštoką pokštą kitam berniukui
3) gražiai nusikratyti trečio berniuko
4) nustoti vėpsoti į dar vieną berniuką
5) užmiršti tokį berniuką
6) susišukuoti

ir visam tam reikės tik atviručių. ammm. ir gal dar šukų... :D

dūris už dyką

Nuostabu. Viskas juk taip ir turi būti, na tiesiog privalu. Tai va. Šeštadienio rytas ir pasirengimas į renginį. Tai paprasta,nieko ypatingo. Renginukas,kurį reiks nufotkint ir aprašyt, tada nusiųst ir viskas. Viskas viskas ele men ta ru. Žinoma,kaip visada nieko nespėj u ir šlapiais plaukais beldžiuos į gatvę,kad tik spėčiau įsirioglinti į autobusą. Joo. Autobusas krebžda, atrodo,kad jis varomas ne benzinu,o ten kažkur prie ratų yra mini krosnis,į kurią kažkokie padarai krauna anglis,kad jis važiuotų. Ir greitis visai kaip pirmųjų garlaivių, garsas be to atitinka garlaivius, tik konfortas ir žavus vaizdas per snarglėtą langą manyčiau, skiriasi. Feee. Miestelio stotelė pasitinka pliurze ir mano „pilkos“ aišku į ją įklampoja, tada samanos ir galop - įstaiga, į kurią ir reikėjo atvykti.Man rodo kaip nuostabiai jie papuošė mokyklą, kaip viskas puiku, o po to turiu nepakartojamą kelionę į miestelio parduotuvę. Palydėti mane pasiunčia dvi mergiūkštes, kurioms po 10 minučių kelio išrėžiu :
- Žinot, mergaitės (???) man atrodo,kad man saugiau būtų buvę eiti vienai nei su Jumis :)))
Žinoma, kad saugiau, be abejo. Ant mergaičių veidų tiek makiažo, kiek suvartoju per mėnesį. Jos visą laiką kalba telefonais. „Truputi“ keikiasi ir man jos panašios į gatvines. Vis mąstau su kuo apie trylika, na gal keturiolika metelių turinčios merginos gali tiek kalbėtis apie mašinų užkūrimą, jų pavėžėjimą, susitikimo laiką. Hzam. Dar vienas įtartinas dalykas,kad joms signalizuoja mašinos, viena net sustoja. Vėliau jos sustabdo autobusą ir kažką ten paburkuoja vairuotojui. Na nieko, bendrakeleivės, bent jau nereikalauja bendravimo iš manęs, o tai labai džiugina. Miestelio parduotuvė pasitinka ypač svetingai, net saldu pasidaro, kai pardavėjos vietoj „ Laba diena“ išrėžia:
- Ko tu nori???
Vėliau aišku paduoda ne tai,ko prašiau ir dar mane aprėkia. Taigi, perfecto perfectilijo. Grįžtam atgal. Renginys jau prasidėjęs. Kažkodėl baisu,nes dainą atliekančių vaikų kolektyvas mane gasdina. Tai va kodėl ir baisu. Jiems prie akių „fanarai“, kam nubrozdintas skruostas, kam vėl kas. Per sukneles ir per trumpas kelnes išlendančios kojinės tiesiog anglinės. Jų žvilgsniai tušti, plaukai šiek tiek susivėlę, na ir tt. Mažas mielas miesteliūkštis. Besikabinėjantys kareiviai, kažkokie jaunuoliai šaukiantys - oooo puuupa ir dar parduotuvės klientai perkantys tik baltąją. Ne gana to einant į stotelę dar kabinėjasi „forsai“, imituoja,kad eina mane apsikabinę ir ilgai neatstoja. Tiesiog Dievinu mažučiukus puikius miestelius.

Nuostabu. Viskas juk taip ir turi būti, na tiesiog privalu. Tai va. Šeštadienio rytas ir pasirengimas į renginį. Tai paprasta,nieko ypatingo. Renginukas,kurį reiks nufotkint ir aprašyt, tada nusiųst ir viskas. Viskas viskas ele men ta ru. Žinoma,kaip visada nieko nespėj u ir šlapiais plaukais beldžiuos į gatvę,kad tik spėčiau įsirioglinti į autobusą. Joo. Autobusas krebžda, atrodo,kad jis varomas ne benzinu,o ten kažkur prie ratų yra mini krosnis,į kurią kažkokie padarai krauna anglis,kad jis važiuotų. Ir greitis visai kaip pirmųjų garlaivių, garsas be to visiškai atitinka,tik konfortas ir žavus vaizdas per snarglėtą langą manyčiau, skiriasi. Feee. Miestelio stostelė pasitinka pliurzia ir mano špilkos aišku į ją įklampoja, tada samanos ir galop - įstaiga, į kurią ir reikėjo atvykti.Man rodo kaip nuostabiai jie papuošė mokyklą,kaip viskas puiku,o po to keliaju į miestelio parduotuvę. Palydėti mane pasiunčia dvi dvylikametes,kurioms po 10 minučių kelio išrėžiu :
- Žinot, mergaitės (???) man atrodo,kad man saugiau būtų buvę eiti vienai nei su Jumis :)))
Žinoma,kad saugiau, be abejo. Ant mergaičių veidų tiek makiažo,kiek suvartoju per mėnesį. Jos visą laiką kalba telefonais. Truputi keikiasi ir man jos panašios į gatvines. Vis mąstau su kuo apie trylika, na gal keturiolika metelių turinčios merginos gali tiek kalbėtis apie mašinų užkurimą, jų pavežėjimą, susitikimo laiką. Hzam. Dar vienas įtartinas dalykas,kad joms signalizuoja mašinos, viena net sustoja. Vėliau jos sustadbo autobusą ir kažką ten paburkuoja vairuotojui. Na nieko, bendrakeleivės, bent jau nereikalauja bendravimo iš manęs,o tai labai džiugina. Miestelio parduotuvė pasitinka ypač svetingai,net saldu pasidaro,kai pardavėjos vietoj „ Laba diena“ išrėžia:
- Ko tu nori???
Vėliau aišku paduoda ne tai,ko prašiau ir dar mane aprėkia. Taigi, perfecto perfectilijo. Grįžtam atgal. Renginys jau prasidėjęs. Kažkodėl baisu,nes dainą atliekančių vaikų kolektyvas mane gasdina. Tai va kodėl ir baisu. Jiems prie akių fanarai, kam nubrozdintas žandas. Per sukneles ir per trumpas kelnes išlendančios kojnės tiesiog anglinės. Jų žvilgsniai tušti, plaukai šiek tiek susivėlę, na ir tt. Mažas mielas miesteliūkštis. Besikabinėjantys kareiviai, kažkokie jaunuoliai šaukiantys - oooo puuupa ir dar parduotuvės klientai perkantys tik baltąją. Negana to einant į stotelę dar kabinėjasi forsai, imituoja,kad eina mane apsikabinę ir ilgai neatstoja. Tiesiog Dievinu mažučiukus puikius miestelius.

Kai kažkas gan drastiškai pabeldė į duris, mano piktavališka fantazija tuoj pat inscenizavo,kad tai galėtų būti teroristas,kuris nušaus tik vieną ir patį pirmą jam pakliuvusį po ranka, tai turėjo būti fizikos mokytoja. Ji man iš paskutiniųjų bandė įrodyti,kad smeigtukai sustatyti lygiagrečiai tiek vienoje,tiek kitoje stiklelio pusėje pasižiūrėjus per šoną,turi atrodyti kaip vienas.
- tai ar matai,ar matai pagaliau?
- ne.
- tai kaip čia darai dabar, besk dar kartą. Ar matai dabar?
- ne.
- kaip tai nematai?? Vosyliute, tu ką? pažiūrėk,pasukinėk savo galvą
- na, nematau.
- kaip gali nematyti?
- na, aš bent jau nemeluoju. tiesiog nematau.

Tada mano sąmonė staiga atsigavo, nes ten pradėjo žybėti raudona šviesa. Tiksliau mirksėjo raudona lemputė siunčianti vienodus impulsus - meluok.. meluok... meluok
- tai po vėlnių ar matai,ar ne?
- matau, aaa dabar jau matau, supratau.
Teisingai,nieko nemačiau,todėl jai nuėjus darbo tęsti niekaip ir negalėjau. Po to ji mane dar pasigavo už alkūnės sliūkinančią iš klasės ir paklausė gal kartais aš laisva?
- ne, žinote man dabar informatika.
Ir būtinai turėjau ją sutikti,kai jau vilkausi savo poetišką užgaidą - paltą.
Išėjau ir per lietų jaučiausi kaip tikra stirna, kurią taip analizavau paskutinėm dienom. Šlapia, palaidais plaukais ir mini suknele klampojau namo,bet nieko nebūna tobulo. Net šią tobulą akimirką turėjo pertraukti vanagiškas žvilgsnis. Žvilgsnis žmogaus,kurį faktiškai turėjau ištąsyti po teismus,už tai ką man padarė,bet iš kitos pusės - juk dvasios paveikti nepaveikė,o tai atleistina. Nusisukau ir vėl atsisukus mane sutiko toks pats siauras ir aštrus kaip iešmas akių rėžis. Na šašlykų ant jo būti nenorėjau, todėl perėjau į kitą gatvės pusę,bet viduje jausdama tik pergalę.
Kitavertus, šiandien į nugarą šnopavo ramybė, harmonija, siena,kuri turėjo mane saugot nuo visko. Arba pusžingsnis ir lėtas,itin lėtas susivokimas ir nepasinaudojimas savo situacija. Bet vistiek.
-  Gal galima kur nors gauti arbatos su medumi? Arba bent medaus ir jausmą,kad esu globojama,nes tas kaip įdagas sergėjantis posakis - kai man reikia ko nors šalia - turiu save, jau ima skilti,kaip lūpos žiemą.

aš nesu linkus pritarti
vaje kokia aš gera :D

na aš nebūsiu linkus pritari ;)
vaje,kokia aš gera :D