Diena apniukus,
Kilpomis išbado veidą, po siūlą
gal gijom užners, bet nieko, to
ko neatleisčiau,kai trapumu pakrantės
smėlį žers.

Aš pasibaisėjus, iš gamtos vaiko beveik pavirtau fyfačka. Trūksta tik ilgų nagų. aaa.

Prašei centavo, o gavai skatiką.
Dar grosiu, rėminsiu sakuos piano
Sunykęs  drebinsi pirštus grublėtus
Poetė gal nebūsiu, bent ne tavo.

Nūūū.
Viskas gerai.
Šypsena pro ašaras - išeis gražus kadras.

Kaip dažnai mes žmonės jaučiamės „ išdūrinti“, kai tiki žmogum,o jis pasirodo, tik vabalas, arba tai pasirodė. Bet ta sumauta jausena nervina...


jaučiu,kad atsisijosiu pati,jau greitu laiku
be niekieno pagalbos.

Whenever, Wherever
We're meant to be together


Forever :D