Taip labai greit bėga laikas. Esu dar KAŽKUR, bet lyg ir ruošiuosi grįžti į pavasarį. Vis negaliu pabaigt "žaist namus".

Ėjau namo, o buvo taip labai tamsu. Ir batų kulneliai taip ypatingai kaukšėjo. TOKS garsas būna tik žiemą.

Labai lėta, labai šalta, labai tamsu ir dar - tartum būtų to maža - nei vienas paveikslas nesišneka su manim. Tik moterys - neužsičiaupdamos šneka ir šneka. Įdomu, kas pas ką svečiuojasi?

Linksma diena: vienas poetas groja lūpine armonikėle, kitas-dainuoja partizanų dainas, trečias-verda ryžius. Turbūt reikia pradėti atsiminimus rašyt...

Toks rūkas. Ir dabar, ir sapne jaučiuosi lyg ežiukas rūke iš to multiplikacinio filmo.

Nors viskas aplink taip rudeniška ir sentimentalu, bet sakau: nevaikščiok po langais. Dar koks kaštonas krisdamas užmuš.

Abejingai
Aš kalbėjau.
Abejingai
Tu klauseis.
Štai, beje, ir viskas.
    /Ishikawa Takuboku/

Jeigu yra Rojus, tai jame visada toks oras./ kaip šio rugsėjo pradžioje/.

" Nuo rugsėjo pradžios mus pagauna visatos trauka..." /T.Venclova/
Keliauju žodžių ir besibaigiančių istorijų labirintais. O šitas eilėraštis - šalia.

"sunku pasipriešint ir vėl mane apsupa nereikalingos būtybės..."