rašau, kalbu... su kuo?
su iš anapus laidų atsirandančiomis negyvomis raidėmis???
jo nėra ir niekada nebus... nostalgija, sentimentai ir gražūs prisiminimai... bet ne jausmai (jis taip sakė)... gal...
žinau, kad dabar jaučiu, jog jo pasiilgau, tik dar nežinau, kaip arba nenoriu galvoti, kaip aš jo pasiilgau... ar reiktų man jam tai pasakyti? o gal nereikia aitrinti beužgyjančios žaizdos? gal nereikia būti tokiai savanaudei? bet taip norisi.. tegu žino..
bet tuo pačiu, norisi parasyti gražią žinutę G. Paskutiniu metu to pasigendu mūsų bendravime su G. ne, ne gražių žinučių, bet apskritai meilumo, švelnumo, dėmesio, kuris buvo pačioj pradžioj.. taip turi būti.. bet kartais atrodo, kad tas "taip turi būti" per greitai... paėmiau telefoną, bet nieko nesugalvojau : /
ir šiaip vis dažniau būnam atskirai. O seniau kiekvieną mielą dieną matydavomes, neskaitant, kad dar ir dirbom kartu. Tada ir pačiai atrodė keista.


labai pripratau prie rūkymo... noriu supešti naktinę cigaretę - neturiu:( turiu gal mėnesio senumo cigarilės nuorūką rūkytą jau kelis kartus:) bet kažkodėl jaučiu, akd šiandien vėl ją prisidegsiu kaip seną gerą draugę... ilgaamžę ir patikimą..
šiandien beveik gera diena, išbraukiant visokius smulkius ior kasdienius niuansus. Šiandien padėjau prašymą išeiti iš darbo. Och, koks geras jausmas neišpasakytas:) Eisiu kitur, kur jauku, šilta, patogu (tik M. gasdina, kad pateksiu į nevaldomą bobų pletkų sukūrį, bet tikiuosi, kad neįsivelsiu į jį ir, kad viskas bus gerai)
ir apskritai, viskas tik į gerą.. kažkas keičiasi, kažkas gerėja ir nestovi vietoj...
galbūt pildosi, galbūt einama link to, kas  buvo pranašauta ir žadėta.. galbūt taip pradedama kurti ateitis.. rašau, džiugu, bet tuo pačiu, jei tik labiau pradedu įsijausti, tuo pačiu pradedu ir bijoti.
kada busi tikras, žmogau? turbūt niekada nebusi tikras dėl visko visu šimtu procentų.


dabar labai draugiškai bendraujam ir jei dabar baigtume poklabį, žinau, kad nebūtų jokių parkių. Tik neskaityk, kas buvo parašyta viršuj, iškarto išjunk, tada bus gerai.

rytoj penktadienis. Į darbą, turbut jau su kitokiu požiūriu. Ką aš žinau, bet jausmas bus geras:) Paskutinės dienos paskutiiiiinės:) oijoi:)

Labai noriu parūkyti...
Labai noriu pakalbėti... bet jo nėra...
Einu į vakaro tamsą, paskęsiu joje, įkvėpsiu cigaretės dūmą susimaišiusį su nakties šalčio gaiva...
Pakelsiu aukštyn galvą, jei pasiseks, pamatysiu žvaigždes – gal padės...

-------
žvaigždžių jau nėra
ruduo
dangus apsiniaukęs
tik vėjas perskrodęs mane...

svetimejam...
truputi skaudu... gal... gal tik ambicijos... yra taip kaip ir sake M.
gal; tai isdidumas? gal tiesiog noras uzblokuoti mane ir nebeskaudinti saves... tikrai nezinau... Manyje nera tokio noro, bet vat, laukiu, pirma nebandau. O ka sakyti? Kaip tau sekasi?

pagyvensiu dar viena diena ramiai, bandysiu negalvoti, ir darbas bus puiki iseitis...

pirmadieni galbut bus baisiau negu siandien ar vakar...

pagyvensiu dar viena diena ramiai, bandysiu negalvoti, ir darbas bus puiki iseitis...

pirmadieni galbut bus baisiau negu siandien ar vakar...

blemba

viena diena krykstauji is dziaugsmo, kita.... atrodo griunva tavo gyvenimas... ir cia ne siaip paverkslenimai, bijau, kad kur kas rimciau...
dabar netikiu, nes turbut suveike psichologija, uzblokavau ta, kouo nenoriu tiketi...
vienu zodziu, siandien dvigubas smugis, lyg to vieno butu per maza, esu sutripta iki nezinau ko... blogai... bijau, bet ir netikiu, bijau eiti dar karta, kad tik nepasitvirtintu kraupi tiesa... nesivaizduoju, negaliu to suvokti, kazkas tikrai tyciojasi is manes... mano gyvenimas vis labiau linksta tragedijos link............................

"Super!!!"

Chmm Cha Chhh...

pagaliau gal ir turetu gi viskas baigtis?...

o jeigu, buciau palikus G.???
dieve mano, viskas taip keiciasi....

jei buciau likus namuose, turbut paskesciau liudnumo juroje... jis nepaskambino, jis nerado laiko, nes buvo uzsiemes. Zinau, kad tai netiesa, nes dar pries kelis menesius, jis butu butinai rades laiko... Bet, amnau, ne tame priezastis. Nezinau, kodel, bet jis nusprende verciau nesusitikti su manimi, nors dar pries pora dienu norejo, tuomet as issigandau ir nesutikau. Siandien beveik buvau tikra, kad susitiksim...

Bet gerai, kad nelikau namie...
Nuvaziavau pas G. (S. dabar vadinsiu G.) Buvo gera ir jauku, jauciausi mylima ir pati jauciau jam didele meile. Dziaugiausi, kad dabar salia manes yra jis ir man nekyla visokiu nereikalingu minciu.

Mes isgyvensim, mes istversim, nes jau daug ka istverem...

meilė yra nuostabi, bet kartu ir skaudi...
jei aš niekada nebūčiau sutikusi V., nepažinočiau saugios meilės pusės, galbūt dabar būčiau rami būnant su S., nežinočiau, kas yra saugumas, pasitikėjimas, kad manęs neišduos, kad rūpinsis manim ir dovanos saugią ateitį...
Dabar man niekas viso šito negarantuoja, bet aš su S., nes myliu, nes mano širdis pilna jo, nes tikiu, kad mes esame vienas, nes jaučiu,  kad tai jis.

Pinigai yra blogis, dažniausiai jie keičia žmones. Jie nėra laimė, jie tik saugumas, garantija ir stabilumas. Tačiau, kai jų nėra, saugumas išnyksta, jautiesi nestabiliai, palūžęs. Tokios būsenos labai sunku mylėti, sunku dar jausti kitą žmogų, nes tavo galvoje pilna problemų, kurias reikia kažkaip spresti, panaikinti, todėl jausmai nustumiami į šalį...
Kaip žiauru.
Šiandien pati tai patyriau: "Dabar aš tikrai negalvoju, kaip tu jautiesi."

Nepaisant visko, aš jau pasiilgau, aš noriu rytoj jį apkabinti, nes man gera jausti jį savo glėbyje. Kartais nori pasiduoti meilei aklai ir betarpiškai, nevaržant savęs, kartais pasidaro baisu atiduoti save visą, prarast save, nes paparasčiausiai kitas pradeda to nepastebėti ir ilgainiui nustoja vertinti.

Mano gyvenimas turi du kelius (o gal ir daugiau, tik kol kas kitų kelių dar nematau). O gal dabar jau ir vieną. Šiuo metu nežinau... Jei tas antrasis kelias vis dar išlikęs, manęs laukia dar daug skausmo, graužaties ir nežinojimo, kaip paielgti... Arba išplėšti savo širdį ir giliai giliai ją užkasti po žemėm, arba likti ištikimai tai širdžiai ir sekti paskui ją to kruvinuoju keliu...
Laukti yra baisu...

kaip baisu laukti, kai žinai, kad tavo gyvenime dar nutiks kažkas neišvengiamai baisaus...