Rankomis paliečiau žolę -
Tokia skaudi.
Per naktį aprenkim žodžius švelnumu
ir paleiskim
Į rudenio skaudančią žolę,
Kad paguostų švelniu artumu.
Ir šešėlių naktis
Ir juoda tuštuma
Išsigąs šilumos
Ir išeis su lietum.
O žolės virpesy
Mūsų žodžiai tylės,
Švelnumu dideli
Atsiklaups ant žolės...
................
................
Rankomis paliečiau žolę
Tokia švelni...

nepasiruošusi ir nelaiminga,
nusvirusios ievos žydėjime,
regiu,
liečiu ištikimybę,
palaima,
ne žinojimas,
jaučiu ne vieną širdį,
neatskiriamos žvaigždės danguje,
du kareiviai susikibę dykynėj,
ne netoli,
tik šėlstančios audros širdy
tyrumo
nelaukta
ir netikėta
pilna gyvybės,
tu ateini...
pasiruošusi ir laiminga..
laukimo vainikuota gimtis..

Ir noriu žinoti kas!!!

Aš dar sugrįšiu :)

Audros glėby vidur nakties
sušlapusi plaštakė blaškos,
Lyg maldai suglaudžia sparnus
Ir išskleidžia belaukdama mirties

Ir tik viena diena
skirta įgauti patyrimo,
ir tik viena diena
pranešt apie save.

Tyliai plevena vėjyje liepos
Drebulė dalina varpelius
ir amžiną minčių žibintą
apie audroj pageltusius rudens namus.

Ji gimė čia,
prie pūvančios, pajuodusios balos,
prie namo dvelkiančio pelėsiais,
griūvėsiuose ant mirštančios kalvos.

Bet ji tylėjo...

Toli, kažkur toli vis dar aidėjo krioklio griausmas,
ir lizdas cypsinčių mažų kregždžiukų.

Ir tai buvo vienintelė plaštakės laimė...

Negėrė, neragavo to gaivaus vandens šaltinio
Neskraidė su užaugusiais kregždžiukais.

Bet ji tylėjo...

Ir liko tik viena
įstrigusi kvaila minutė širdyje,
kai ją regėjau tamsioje palėpėj,
savo užgriozdinto likimo palaužta plaštakė
sustingusi ore dar kart
praskrido salto mori
Ir tyliai nutūpė mano rausvam ir drebančiam delne,
tarsi maldaudama...
uždegti viltį prie tekančios tikėjimo versmės,
gražinti brazdančiu ledkalniu pavirtusios gyvenimo prasmės.

Troškus ir bukas praradimo skonis gerklėje
ištirps palaiminto žinojimo gilybėj.
suglaudusi rankas lyg mirštanti plaštakė
išnyksiu rytinės maldos tyloje...

(Nesuprantu kai kurių žmonių, tai tikrai!)

Recenzija 2005-06-24