neturiu laiko stabtelejimams, gyvenimas per daug trumpas, busiu hedonistas

matai kaip paprasta
tiket zodziu
grazu, atrodo
suzavet
kartu baugu
paskui po truputi darytis pradeda
vistiek...
maciau ta sniega
nemeluoju Tau
ir vejas buvo ten
tuo veju
as
buvau

niekada  galvotai negalvojau apie ka galvoti kai nera apie ka galvoti o pagalvojus  net plaukai piestu stojasi ish to negalvojimo.

Būsiu vėju...šiandien ir rytoj...
ir visą gyvenimą...
Būsiu vėju...

prakaituojant iš smegenų išein nikotins

kelione kuri trunka amzinai --- sielos kelione, gyvenimo kelyje.....

Paskesti mintyse ne taip pavojinga, kaip paskesti zodziuose...visgi pranashumas lieka, kaip galimybe plaukti...

Kai viskas nusibosta, supranti, jog tas viskas toks ribotas, kad norisi "mirti" del tokios savivokos.

reikia moketi praloshti partija tam kam reikia

Ar privalo kas nors egzistuoti vien todel kad mes apie tai mastome?