Į klasę įeina jauna matematikos mokytoja ir praneša vaikams, kad šiandien bus abstraktaus mąstymo pamoka, skirta lavinti fantaziją. Paprašiusi vaikų įsivaizduoti pradeda:
- Įsivaizduokite, vaikai, dangumi skrenda du.. krokodilai, vienas iš jų - žalias, na kaip žinote krokodilai žali būna, o kitas - pamėlynavęs, čia, vaikai, nesistebėkite, jis iš šalčio pamėlynavęs, nes kuo aukščiau pakyli į dangų, tuo tampa šalčiau, tęsiu, na o tas, kuris žalias, tai tas skrenda 360 km/val. greičiu, čia, įterpia trumpą paaiškinimą, vaikai, kad jis nenukristų žemyn, jam reikia skristi kaip galima greičiau, tai va, o tas, kuris pamėlynavęs, pamenat, tai tąsai skrenda į šiaurės rytus, čia, paaiškinsiu jums, yra todėl, kad Lietuvoje dažniausiai vėjas pučia iš pietvakarių pusės, todėl jam ir lengviau skrist pavėjui, ir taip, tęsia matematikos mokytoja aiškint, jie skrenda dangumi jau ilgą laiką, beveik tiek, susimąsto mokytoja, kiek pamenu save, norėjau pasakyt tiek, kiek man metų jau yra, tai ar pasakysit, vaikai, kuris iš jūsų, kiek man metų jau ?
Klasėje tyla, nė krust. Išgirstum uodą skrendant.
Kol pagaliau „galiorkoje“, kur susirinkę visi būsimieji filosofai, pakyla viena nedrąsi rankutė, na neminėkime vėl ir taip anekdotuose minimo Petriuko, šįkart pakyla Joniuko rankutė.
- Žinai, Joniuk ? Pasakyk vaikams.
- Na mokytoja jums turbūt dvidešimt keturi, mokytoja.
- Teisingai, Joniuk. O gali visiems vaikams pasakyt kaip suskaičiavai ?
- Ai, mokytoja, paprastai kai aš grįžtu namo ir namie kokią nors nesąmonę pasakau, tai tėtis pavadina mane pusdurniu, bet gi man, mokytoja, dar tik dvylika metų..