o
m
e

s
w
e
e
t

h
o
m
e

Arthur Schopenhauer

(lt. viskas įskaičiuota)

autorius: Svoloč

Svoloč
Svoloč    Svoloč        " Biblijos ( ir  ne  tik ) skaitymas "        Bagatelės



Dievas sutvėrė žmogų, o po to, kiek pagalvojęs, sutvėrė ir moterį.      Iš Šv.Rašto.

"Niekas nenorėjo mirti.Bet visi mirdavo.Taip buvo ir taip yra, o ar bus - dar nenusprendžiau."      Iš Jėzaus dienoraščio.

Ir pablūdo visas pasaulis daugintis - skruzdės su drugeliais, lapės su mažais kiškučiais, raudonikiai su voveruškomis. Suošė, suūžė, sulingavo giria, net pušų spygliai pasistojo. Atėjo pavasaris.
    K.Donelaitis "Metai". Neskelbta pastraipa.

Gyvenimas nebuvo pats mėgstamiausias Dievo užsiėmimas.
Tiesą sakant, daug labiau jį traukė mirusiojo būsena.
Deja, deja, Aukštesnieji neleido jam reikštis savo nuožiūra.
Šventasis Raštas, 7 sk..

Sėdėjo Adomas po obelimi ir mąstė,ką dar galima būtų nuveikti su tais obuoliais.        Iš "Pranašų knygos"

Niekas nenorėjo taip gyventi, bet dauguma gyveno taip. Tik saujelė gyveno kitaip.Tie, kurie gyveno taip, neapkentė ir su pavydu žiūrėjo į tuos, kurie gyveno kitaip, o tie, kurie gyveno kitaip, iš aukšto ir su panieka žvelgė į tuos, kurie gyveno taip.Tada atėjo pasaulinė revoliucija ir visi gyveno šitaip. Dabar vėl visi gyvena taip ir kitaip.
      Iš dialektinio materializmo.


Gyvenimas Žemėje nebuvo labai vykęs eksperimentas.Vis kažko kažkam trūko.Tada Dievas išsiuntė visus į Rojų.Tenai niekam nieko netrūko ir visi pamiršo patį Dievą.
    Evangelija pagal Morkų.



Dievas sutvėrė žmogų vardu Adomas, po to iš jo šonkaulio pagamino moterį vardu Ieva.Taip jie kartu kurį laika gyveno. Bet pasirodė, kad Adomas nevaisingas.Tada Dievas abu išsiuntė į gydyklą, pavadinimu Rojus.Ten buvo labai gražūs sodai ir veisėsi visokiausi šliužai.Vienas jų pavadinimu Žaltys ir suvedžiojo Ievą, kai  Adomas mėgavosi obuoliais.        Iš "Senojo Testamento".

Kaip žinome, Jėzus visada vaikščiodavo pėsčias (ar galima
vaikščioti raitam???).Bet vieną kartą jis kur tai skubėjo, tad
nutarė pasinaudoti visuomeniniu transportu.Įsėdo į 10 maršruto
troleibusą. Nežinia, kur tas važiavo, bet Jėzus, reikalui esant,
jį būtų pakreipęs norima kryptimi. Tik nepravažiavus nei dviejų
stotelių prie jo prisistatė kontrolė:
- Jūsų talonėlis?
- Aš Jėzus...
- Pilieti, aš neklausiu Jūsų pavardės, aš prašau pateikti
patikrinimui talonėlį.
- Aš Dievas...
- Susimokėkite, prašau baudą.
Žodis po žodžio - įsiplieskė konfliktas. Galop Jėzus buvo
išlaipintas ir, kadangi pas jį nerasta nei pinigų, nei kokio dokumento,
ir kalba jo pasirodė įtartina kontrolieriams, tai patalpino jį į
beprotnamį Vl.Kuzmos gatvėje, kur jis ir pabuvo kurį laiką iki savo
nukryžiavimo.
Tai mat, kokie principingi dažnai būna kontrolieriai - nepaiso jokių
autoritetų.
Troleibusų valdyba

Tada buvo karas.Visi verkė.Niekas nesijuokė.Buvo karas.Miestas nieko nešventė.Kaimas intensyviai kepė duoną.Vis tiek neužteko.Tada įvyko duonos valgytojų surašymas.Kas nevalgė duonos,o tik bandeles ar daržoves,visi buvo mesti į priešakines linijas,kaip patrankų mėsa arba ap-kasų kasėjai.Tarp kitko, apkasai juosė ne tik miestą,bet ir apėmė visą valstybės nenaudojamą ar neprivatizuotą žemės plotą.Galiausiai jau nebuvo,kur kasti naujų apkasų.Tada buvo paskelbtos paliaubos.Tėvynė kapituliavo(pasidavė priešui).Užkariautojai keturiais laivais atvežė duo-nos.Visi buvo pamaitinti ir laimingi.Tada užkasė visus apkasus ir pasėjo rugius.Rugiai gerai užderėjo.Valstybės piliečiai nespėjo visos duonos suvalgyti.Tada buvo uždraustos bandelės ir daržovės.Duonos vis tiek buvo perdaug.Karalius, nerasdamas išeities,atsistatydino(po teisybei, nusišovė, bet istorikams prisakė savo išėjimą traktuoti kaip demokratinį žingsnį((deja, ne visi buvo lojalūs Karaliaus pageidavimui,dėl ko ir iki manęs atėjo tik-roji(((ne rašytinė))) jo gyvenimo ir mirties versija.))Taigi).Karalienė irgi buvo pasiryžusi pasekti vyro pėdom(t.y.nusišauti),bet dėl gausiai, po visus rūmus išsiliejusio Karaliaus kraujo(mėlyno),sušlapo ir tapo nenaudingi visi valstybės šoviniai.Tada ji ištekėjo antrą kartą  už kažin kokio tai arabo.
Bet aš ne apie tai.Apie duoną.Jos buvo per daug.Žemdirbiai,negalėdami parduoti javų, pradėjo blokuoti magistrales, reikalaudami sau subsidijų.Valstybės vyrai buvo pasimetę,nežinojo,ką daryti.Tada atsirado vienas protingasis(mano senelis),kuris pasiūlė genialią išeitį:paskelbti bet kam karą,sukasti dirbamus laukus apkasais ir tuo būdu išspręsti duonos pertekliaus problemą.Taip ir įvyko, ir karts nuo karto kartodavosi iki šiol.
Parašiau,kaip girdėjau iš savo senelio.        Jonas Mačiulis-Maironis


Vedėsi Mozė vieną kartą per dykumą ar tik ne 30-ą turistų grupę.Ėjo 39 -ti pasivaikščiojimo metai.Staiga vienas ekskursantas pastebėjo savo kelnėse erekciją.Gan greitai tą pamatė ir užuodė visa grupė,nes jau daugelį metų niekam nieko panašaus nebuvo nutikę.Visi norėjo paliesti, paragauti to stebuklo. Tik vienas Mozė nieko nepastebėjo ir neatsigręždamas nuėjo per dykumą.
Tai matydamas, Dievas nusišypsojo ir tarė :"Myliu tave, Moze, nes ir tu tik mane vieną myli."      Senasis Testamentas


Perpjovė Kainas Abeliui gerklę aštriu peiliu, kaip matė Tėvą karves skerdžiant, ir tarė, kaip girdėjo, Tėvą sakant :"Dėkui Tau Viešpatie, kad ranka nesudrebėjo, vadinasi, Tu laimini šį mano darbą."
Iš "Pranašų knygos".

Tyla naktyje,      tiktai vaiko alsavimas,      tartum laiko rodyklė,      ritmingai kartoja :      esi naktyje, tyloje-      vadinasi, gyveni.      O aplinkui tamsa,      kuri tirpsta,      kaip sniegas,      ir įžiūri kontūrus baldų      ir sienas, ir lubas.      Aušta rytas,      penktadienio rytas,      o vakar juk buvo trečiadienis...
N.Gogolis "Pamišėlio užrašai"
Išcenzūruota pastraipa.      Aš esu lesbietė,
      O be to dar ir kaimietė.
      Paklausit, o kaip gi tai atsitiko?
      Ogi štai kas nutiko:
      Mūsų kaimo vaikinai
      Išmovė į miestus,
      Paskui save sugriovę
      Visus sugrįžimo lieptus.
      Mane jau anksčiau
      Atakavo tokia Barbora,
      Kartą nuo jos bėgdama
      Net peršokau tvorą.
      Bet vieną dieną
      (menu kaip šiandieną)
      Tupinėjau prie karvės,
      Galva svaigo
      Nuo baisios smarvės.
      Toji Barbora
      (ji kartu su manim
      Dirbo melžėja,
      O be to dar pusę etato
      Dirbo šlavėja)
      Staiga pargriovė  mane į mėšlą,
      Pasijutau besanti tikra nevėkšla.
      Kaip ten kas buvo toliau,
      Neprisiminti būtų geriau...
      Gangreit palikau visa nuoga
      (Gal būt dėl to paskum
      Ilgai kamavo sloga),
      Kaži kaip praradau nekaltybę
      Ir tėvų įdiegtą dorybę.
      Tokia tad buvo
      Mano nuopuolio pradžia,
      Bet tikrai manau,
      Kad tai dar ne pabaiga.
      Dabar myliu visas barboras –
      Į vyrus žiūrėt nekyla net noras.
      Taigi taip aš tapau lesbietė,
      Pagal socialinę kilmę
      Esu kaimietė.
      O ką bedarysi –
      Gyvenimas sava vaga plaukia,
      O meilė, žinia,
      Stovinčių nelaukia.

S.Nėris “Autobiografinis eilėraštis”        Aš esu gėjus,      Mano vardas Sergiejus.      Man 14 metų –      Ieškau vaikino,      Kuriam 18 metų.      Kartu mes keliausime,      Kartu vakarieniausime,      Butelį vyno prieš miegą      Kartu išgersime.      Žvaigždes ir mėnulį      Drauge stebėsime.      Meilius žodelius      Viens kitam į ausį      Iki pat ryto kalbėsime.      Aš ieškau draugo –      Aukšto ir tvirto,      Kad manų košę      Rytais man virtų      Ir šaukšteliu kaip mažą vaiką      Mane maitintų.      Mano vardas Sergiejus,      Aš esu gėjus.      Atsiliepkit visi,      Kas mylite gėjus.
      S.Jeseninas. Ankstyvoji kūryba.        Laikas nutvėręs laiko mane      Už palaikės palaidinės      Ir nepaleidžia.      Tvirti gniaužtai suspaudžia mane      Savo glėbyje.      Aš dūstu, aš noriu namo,      Bet sekundės ir minutės      Prievartauja mane,      Ir, regis, jos niekada nesibaigs.    Nežinomas XXI a. poetas

Svoločių niekada nebuvo. Taip, taip. Nebuvo. Aš suvokiau tai vieną naktį, tiesą sakant, ši mintis ir prižadino mane – tokia ji buvo netikėta ir paprasta, ir kartu geniali. Aš atsisėdau lovoje ir staiga suvokiau, kad iki šiol mes visi apgaudinėjome save ir kitus, apsimetinėjome, neva pažįstame ar esame matę kokį nors svoločių. Dažnai esu girdėjęs ką nors giriantis, ir pasakojant įvairias nebūtas istorijas apie tariamą pažintį, susitikimą, kontaktą su svoločiumi. Pats, turiu prisipažinti, taipogi esu pliurpęs nesyk, apie tariamai išgertą ne vieną kvortą alaus su bičiuliu “Svoločiu”. Kaip pastebėjau, aplinkiniams tai padarydavo įspūdį. Kokia šventa naivybė! Juk visi žinome, kad pasaulyje nėra nykštukų, kalbančių meškučių ir skraidančių supermenų. Bet kad lygiai taip pat pasaulyje nėra ir niekada nebuvo ir ko gero greitai dar neatsiras svoločių, tuo vargu ar kas ryšis patikėti. Iš pradžių aš net išsigandau tos minties – tokia ji man pasirodė eretiška, o gal  net pamišėliška. Pagalvojau, gal metas būtų baigti plumpti alų. Bet po to man patiko mano proto guvumas ir išradingumas. Aš supratau padaręs žmonijai vieną nuostabiausių atradimų. Tik kol kas dar anksti ją(žmoniją) apie tai informuoti. Tam reikia laiko ir paruošiamojo darbo, kad neįvyktų kokie nors sukrėtimai ar socialiniai neramumai. Kita vertus, gal jiems visai nieko nesakyti, žmonėms, gal kitą kartą geriau tikėti tuo, ko nėra, laukti kažko.
Gal niekada mums svoločių nebus perdaug?
  Nežinomas XXI a. autorius.

Skaistykloje Jėzus neužsibuvo, persimetė vienu kitu žodeliu su pažįstamais ir grįžo į kontorą.Ten jo jau laukė minia interesantų. Vieniems reikėjo duonos, kitiems sveikatos, moterys dažniausiai pageidavo vaikų. Išpildęs visus norus, palengvėjusia širdimi 18 val. Kristus uždarė kabineto duris, pridavė sekretorei seifo raktą, palinkėjo jai labos nakties ir nužengė į dangų. Kitą rytą 9 val. jis vėl buvo darbe. Į skaistyklą daugiau nebevaikščiojo - darbo su kiekviena diena vis daugėjo.      Evangelija pagal Joną

Dievas buvo visur ir visada.Bet vieną kartą išėjo degtukų ir nuo to laiko niekas jo daugiau nematė.
    Viduramžių istorijos vadovėlis 5-ai klasei.
 
Užsigeidė kartą Jėzus kiaulienos, bet niekaip negalėjo apsispręsti,
ką pasigaminti: ar karbonadą, ar šašlyką išsikepti, ar šiaip tik virtą
mėsą su duona ir druska suvalgyti.Galų gale, nieko taip ir nepasirinkęs,
nutarė likti ištikimas vegetariškam maistui, nuėjo į daržą ir išsirovė
ropę. Kita vertus, kiaulės jis niekada ir neturėjo.

Evangelija pagal Joną.
------------------------------------------------------------ --------
Vieną dieną Dievas sužinojo esąs žydų kilmės. Tai siaubinga, ilgiau aš čia nepasiliksiu. Ir apsigyveno dausose ar dar kažkur toliau. Vietoj savęs paliko žmonėms savo sūnų Jėzų, irgi  žydą...

Vidutinis Testamentas


Aš laimingas, laimingas… Taip, taip, nesvarbu, kad neturiu kojų, rankų, galvos ir pilvas mano visada tuščias, visa tai nesvarbu – aš vis tiek laimingas. Be abejo, Jūs visi sakysite, kad aš niekada nesimylėjau. Na ir kas? Bet aš viską žinau apie seksą iš medicinos knygų ir zoologijos vadovėlių.
Kiti sako, kad be pinigų nėra laimės. Aš jų neturiu, man jų visada stinga, bet aš nejaučiu, kad tai temdytų mano laimę. Priešingai, aš neturiu problemų, susijusių su jų (pinigų) panaudojimu.
Aš laimingas. Aš dėkingas. Aš skolingas Visagaliui už savo nerūpestingą būtį. Tai mat.
Dostojevskis “ Idiotas” I-as leidimas. 

Šiandieną aš miriau. Sakydamas šiandieną, turėjau omenyje konkrečią datą –spalio 6- ąją 2001-ųjų metų. Nors data nėra svarbu. Tiesiog pats faktas yra svarbus – aš miriau. Miriau įprastai, be romanams būdingo patoso, herojinių priešmirtinių monologų,atsisveikinimo bučinių. Tiesą sakant, niekas to  ir nepastebėjo : tai buvo šeštadienis, Statistikos departamentas, uoliai fiksuojantis gimimų ir mirimų faktus, ilsėjosi, gal būt laisvą dieną išvažiavo grybauti(jokiu būdu negaliu to teigti, aš viso labo tiktai spėlioju).Kaip ten bebūtų, duomenys apie pasikeitusią demografinę situaciją Lietuvoje juos pasieks tik pirmadienį(jeigu vėl neįvyks kažkas svarbesnio). Bet ne tai svarbu – kažkada jie vis tiek gaus žinią apie mano mirtį, uždės kryželį prie mano pavardės, ir mano byla keliaus į archyvą. Tai natūralu. Būti kitaip negali. Nepradės gi jie apraudoti kiekvieno mirusiojo – sveikatos tam nėra skirta pagal pareigybines instrukcijas.
Taigi aš miriau, ramiai, be konvulsijų, taip kaip visada svajojau, niekam nesukeldamas papildomų rūpesčių. Be dramoms būdingos agonijos. Atvirai pasakius, aš net nežinau ar pastebėjo mano mirtį mano artimieji, ką jau ten kalbėti apie plačiąją visuomenę, valdžios vyrus – ne, su tokiom smulkmenom aš jų netrukdysiu. Žodžiu, jokios reakcijos. Bažnyčia ir ta nieko nesuuodė(o reikia pasakyti – jai tai yra riebus kąsnelis).
Aš dabar galvoju : gal aš kam nors keršijau, gal numiriau norėdamas pasitikrinti, kaip Jūs ten be manęs jausitės, gal čia sugrojo kokios nors mano ambicijos, kurių visą gyvenimą buvau pilnas, gal tai buvo mano neapgalvotas poelgis, kurių pridaręs esu galybę – dabar aš to nežinau, aš esu miręs, o mirusieji neatsako ir neaiškina gyvųjų veiksmų.
Guliu pusiau ant dešiniojo šono(gulint ant kairiojo man visada diegdavo krūtinės sritį, širdies plotą, tokie liko mano miegojimo įpročiai, kurie net perėjo  į  mirusiojo fazę). Tyla, nors norėčiau, kad skambėtų King Crimson-ų Epithaphia labai garsiai(visada beprotiškai mylėjau šią grupę). Pojūčiai nepakitę : taip pat girdžiu tylą, užuodžiu šmirinėjančią virtuvėje pelę, matau ramiai besiilsinčią savo šeimą. Aš jau noriu sugrįžti, noriu pratęsti savo niekingą buvimą… Deja, rytdienos įkapės, laidotuvių kostiumas ir batai bendroje sumoje už 40 lt. spaudžia mane, neleidžia apsiversti kape, grumstas šlapios žemės, įstrigęs burnoje, paverčia mano pagalbos šauksmą į begarsį žiopčiojimą be garsiniame kine…

Neatpažintas lavonas

Gulėjo F.Nyčė geležinėje lovelėje ir nekantraudamas laukė sugrįžtančio iš gastronomo savo numylėtinio Zaratustros.Staiga į duris kažkas pasibeldė.
"Įeikite," - kone suriko genijus.Tarpduryje pasirodė mažas žmogeliukas "čapliniškais" ūsiukais ir kariška uniforma.
"Jefreitorius Hitleris, - žvaliai atraportavo nepažįstamasis, - Zaratustros lieptas atvykau pranešti, kad šiandien jo nelauktumėte.Jis su kažkokiu rusu vardu Leninas ir gerai žinoma Klara Cetkin prisigėrė alaus ir kreiseriu "Aurora" išplaukė į Leningradą, į Ermitažą nusišlapinti ant meistro L.da Vinči "Madonos Benua".      A.Morua"Didžiųjų portretai"

Užkniso pavasaris, atsibodo mylėtis.
Geriau karštoje vonioje savo kūnu mėgautis.
Paukšteliai daėdė ir gėlės,
Ir visa, kas gyva po žiemos sunkiai kėlės.
Naktys trumpėja, miego nebeužtenka,
Jaučiu, kaip jėgos pamažu senka.
Gyvenimas darosi nemielas.
Atsibodo daryti visokias dielas.
Ką gi, einu nusišausiu,
Arba kaip kitaip galą gausiu,
O rudenį vėlei sugrįšiu
Ir visiems žmonėms garsiai pasakysiu :
Tegul kas nori teskrenda rudeniop į pietus,
O aš rudeniop sugrįžtu į namus.

K.Binkis  Pavasario balsai
Nepublikuotas eilėraštis


Šiandieną mano gimtadienis, tiesą sakant, jis jau praėjo. Svečiai išsiskirstė, indus susiploviau ( visada taip darau, nepalieku indų kriauklėje kitai dienai – kaip sunku bebūtų – įprotis svarbiau ...hm, neprisimenu ko ).Miego dar kažko nesinori – vis mažiau bemiegu. O ir miegas ne tas, kaip anksčiau : baimė ar graužatis, ar dar kažkas – gal prisiminimai – budina nuolatos.
81-eri. Nežinau, daug tai, ar mažai (nors šitas žodis gal ir šventvagiškas, bet, Dieve, kas gal pasakyti, kada žmogui gana?). Taip, gimiau aš smetoninėj Lietuvoj, ne kas ten irgi buvo, ką pamenu, nors tėvas buvo miestelio pašto viršininkas, ir pamenu jį ant žirgo su gražiai pasiūta uniforma. Bet pyragais nelijo. O ir tėvelio anksti netekau. Mama, duok jai, Dieve, ramybę, nebuvo man tokia meili, teko ir virvę ( dabar sako diržą ) patirti. Jaunėlė buvau – kaip tat nesiderina su įprasta ... kaip tas žodis vadinas, nežinau.
Taigi, vaikystė nebuvo saldi : ir karves ganiau, ir jaunystėj, ištrūkus iš namų, pas ponus Kaune tarnavau. Ten ir patykojo mane karas. Jauna buvau, gal ko ir nesupratau – gimė dukrelė, po metų – antra. Dar buvau su antrąja nėščia, vežė mane vokiečiai į darbus Slovakijon. Buvo tokia galimybė – pereiti į kitą stovyklą, iš kur būč patekusi amerikonams ir likusi po karo toj didelėj kapitalo šaly, bet iš geros dūšios ėmiau rūpintis dar ir drauge Kastute, o vokiečiai to nedaleido, tik vieną mane galėjo perkelti į lengvesnį darbą. Dar kvaile apšaukė, kad kitais rūpinuosi. Ir likau ruso pusėje, deja...
O gal ne deja. Sugrįžus į Lietuvą ir sulaukusi savo Juozuko iš Sibiro, apturėjau dar vieną vaiką – sūnų, su kuriuo po šiai dienai ir jo šeimele dienas stumiu. Aišku, visko būna – aš jau nebe jauna. Ir pasipykstam, žinia, jauni mūsų senių patarimų nelabai paiso.
Bet va, šiandieną po baliaus pasijaučiau kaži ko linksma, aišku, ir vynas savo pridėjo, ale visvien – gyventi gera ir nesu aš jau tokia sena.
Jau greitai vasaris...

Roza Liuksemburg  Autobiografinis esė Gimimo diena

Kelias į Vakarus.
Už mašinos lango dulksna,
Nykuma.
Gamtovaizdis be spalvų –
Pilkuma.
Viduje, kaip ir už lango –
Dykuma.
Galvoje nebeliko minčių –
Tuštuma.
Vienuma,
Nors mašinoj ne vienas,
Bet vienas –
Aplink svetimi.
Ilgesys,
To, kas liko užpakaly –
Rytuose,
Ko tikrai nesutiksiu –
Vakaruose.
Kelias į Vakarus buvo
Šiandieną,
O vakar bus, kaip būna
Kasdieną.

Nežinomas XXI a. poetas        Akivaizdu –
Tai, ką jaučiu –
Natūralu.
Ir be kalbų.
Dienų labų
Kas rytą siunčiu,
Kas naktį verkiu,
Kas dieną svaigstu,
O vakarais iš pradžių.
Nerealu,
Kad gyvenu,
Valgau, geriu,
Ritme einu
Nepramintu taku,
Pirmąją meilę menu
Ir visas kitas kartu…
Akivaizdu.      Nežinomas XXI a. poetas


-------------------------------
2002-03-14
Šiukšlių Dėžė

Svoloč
Biblijos skaitymas (papildymas)
Mėnulyje laimės taip pat nebuvo. Teko grįžti.
Penelopė sėdėjo prie namo ant žemės ir skustuvu darėsi kojų manikiūrą. Buvo šiek tiek pasenusi ir lygiai tokia pat negraži, kaip ir prieš 20 metų.
- Sriuba dar neataušusi, įsipilk, - tyliai ištarė.
Odisėjas nieko neatsakė, paskersavo i sūnų, prie medžio pagaliu mušantį savo žmoną, ir lėtai įžengė vidun.
Pasistiprinęs grįžo laukan ir ištiesė žmonai akmenį :
- Tai iš Mėnulio.
Akmuo niekuo nesiskyrė nuo paprasto.
"Vadinasi ir Mėnulyje, kaip ir Žemėje, tas pats, todėl ir grįžo", - nusišypsojo Penelopė ir įsipjovė skustuvu pirštą.
Kraujas buvo raudonas ir greita čiurkšle sruvo žemėn, po medžiu apsikabinęs žmoną gulėjo pavargęs sūnus.
Dabar Odisėjas jautėsi laimingas - jis vėl buvo namuose, buvo pavalgęs ir jau tikrai žinojo, kad laimės apskritai nėra.
Homeras "Odisėjo kelionės". Epilogas (neskelbta).
2002-05-10
Proza

Svoloč
Šiandien mano gimimo diena
Šiandien mano gimimo diena –
Aš stoviu panarinęs galvą,
Šiandien mano žvaigždžių valanda –
Aš verkiu ir žiūriu pro langą.
Saulė budina gamtą
Ir prisiminimus,
Vėjas paskleidžia priešais
Gyvenimo mano lapus.
Pasiklydimai pasimetimai
Ieškojimai ir atradimai
Prisikėlimai ir vėl griuvimai...
Nesibaigiantys žaidimai.
Aš sėdžiu anapus ekrano,
Kitapus rodomo kino,
Siužeto jau nebesuprantu,
Nelaukiu finalo ir išeinu.
2002-05-18
Eilės

Svoloč
Pagyvenusio tramvajaus darbo diena
Tramvajus važiavo paskutinį ratą. Galų gale. Jau prieš gerą valandą jis pajautė dieglius dešiniame šone, ir kuo toliau, tuo jie darėsi aštresni. Matyt, susidėvėjo sena siūlė, daryta prieš kokius keturis metus. Jautėsi, kad ji yra, bet, aišku, ne taip greitai, kad neatlaikytų iki pamainos galo. Iki galinės liko keturiolika stotelių, pusiaukelė bus prie parko, pusiaukelės pusė – prie kino teatro ir t.t. Taip skaičiuojant buvo lengviau kęsti skausmą, nors žmonės, kurių viso labo tebuvo septyni, beveik visi sulindo į dešinę, skaudamą pusę. Šeši iš septynių. Slepiasi nuo saulės, nors už parko stotelės bėgiai suks į kairę ir saulės nebus galima išvengti, bet ką juos supaisysi. Ką, jie kurti, negirdi, kaip čirpia mažiausiame posūkyje skardos lakštai, vis labiau atplyšdami per siūlę nuo kits kito? Nors kas jiems. Kiekvienas, aišku, galvoja apie savo bėdas ar džiaugsmus. Kita vertus, nesimato jų tarpe labai jau džiaugsmingų veidų. Žinia, maršrutas ne prestižinis, proletarinis, be to, toks karštis, kur jau ten važinėtis be tikslo. Tokiom griuvenom tik ir tenka šis ratas. Jau daug bendraamžių nesuka savo ratų, ilsisi ant platformų depo pakraštyje, visų pamiršti, nebent kam prireikia reto varžto ar laido galo, nes visokiausios rankenėlės, mygtukai, jungikliai, lemputės, veidrodėliai, stikliukai, kaladėlės, spyruoklės ir kt. velniava jau seniai išdraskyta. Bet toks galas neviliojo tramvajaus. Jam buvo graudu matyti buvusius savo bendražygius taip išniekintus, išgrobstytus, išdulkintus ir išprievartautus (švelnesnių žodžių tai apibūdinti jis neieškojo), regėti jų kaltas šypsenas išmaltuose languose, uosti prišnerkštą jų vidų, pravažiuojant į remonto dirbtuves. Ne, tokio galo jis nenorėjo. Kitiems pasisekė geriau: ką supjaustė į metalo laužą (staigi ir garbinga baigtis), ką perdarė į mokymo priemonę būsimiems vairuotojams, ką kažkam išnuomojo ir pan.
Kai nukreipi kitur mintis, ne taip vargina skausmas. Be to, ir važiuoti galima būtų lėčiau – niekas gi nedega, grafikas vykdomas. Nors, aišku, į pamainos galą visi lekia kaip išprotėję. Oi, kiek tokių lakstūnų prisižiūrėjau. Ypač jaunų. Dar kai pats naujas buvau, mažai per rankas keliavau. Būdavo, pastovūs tai ir pasirūpina, kad išplautas būtum, suteptas, suvaržytas, sėdynės neprirašinėtos. O jau tie užrašai, Dieve, Dieve. Anksčiau tai daugiausiai rusiški  keiksmai arba toks tokia sėdėjo čia, arba myliu karštai, data, telefonas. Dabar vien angliškai varo, nesuprasi, bet, žinoma, ne etikos tiesas rėžia. O prisiklausai ko? Ausys linksta. Kiek paslapčių, gandų, prasimanymų, šmeižtų, barnių, apkalbų, aišku, būna ir labai puikių tekstų: meilės prisipažinimų, dūsavimų be žodžių ir graudžių, linksmų ir kitokių visokių pasisakymų ir dialogų.
Ir veiksmų būna įvairių. Apie muštynes, tai net neįdomu pasakoti, arba konfliktus keleivių su kontrolieriais. Kad tik dabar koks neįliptų, vienas vyras, mačiau, nemušė talono, gal nuolatinis yra, o jei nėra, tai man dabar su tokia savijauta tik ir betrūksta pasistumdymo. Na, gal „pranesiot“, kaip rusai sako. O meilės tai daug būna ir dažnai. Ypač vakarais. Na, ten pasibučiavimai ar, geriau sakant, „laižiakai“ tai kas be ko. Visokie kabinėjimaisi, ar tu su mumis eisi, as patenkinsiu tave ir pan. Bet vieną apyvakarį tai išvis – mergina gavo orgazmą. Tikrai, nemeluoju. Sėdėjo tokie patempę – vaikinas ir mergina – už vairuotojo kabinos. Na ten laižėsi iš pradžių, ji koją savo ant jo kėlė. Paskui tas pradėjo ją ranka apdirbinėti, ta, matyt, be kelnaičių buvo arba jas nusmaukė. Laižosi vis, ji ant jo taip kariasi, aimanuoja, dejuoja, tas pirštą (pats mačiau) į vaginą jai stumia, ištraukia ir vėl vidun, vis giliau, ta aiii oiii mhhh  ahhhh. Kvapas toks jaučiu po vagoną, specifinis toks, aštrus, su negrolu nepalyginsi, tik pasklido. Žmonių tik keli buvo ir tie gale, tai jie nematė, kas priekyje vyko, bet, kai kvapas parėjo, tai net močiutė tokia susigėdusi, kažką murmėdama, gal net ne savo stotelėje išlipo. Kiti šypsojosi ir krizeno į delną. Tai mat. Ką gi, galinė. Na, o dabar į  depą, pas suvirintojus greičiau, po to į dažyklą, gal dar ką apžiūrės tuo pačiu, tai pailsėsiu dienelę. Gal ir karščiai praeis.
2002-08-05
Proza

Svoloč
Biblijos skaitymas (papildymas)
Kai Jėzus kartą atėjo į turgavietę ir aptiko, kad bananai neįmanomai pabrangę, pomidorai apgedę, arbūzai neprinokę, o saulėgrąžomis išvis tądien nieks neprekiavo, baisiai įtūžo, ėmė daužyti spekuliantus per galvas, vartė prekystalius ir vijo juos šaukdamas :"Šalin, Mamonos vergai, iš šventoriaus!"
Po to taip aiškino mokiniams savo poelgį :"Visur, vietoj prekyviečių, statykite sielos namus - bažnyčias ir prekiaukite ten dvasinėmis vertybėmis."      Evangelija pagal Morkų.
2002-08-09
Proza

Svoloč
Biblijos skaitymas (papildymas)
Dievas nebuvo linkęs valdyti. Priešingai, jis sutvėrė pasaulį, žmones, kad galėtų tarnauti jiems, vykdyti jų valią, pildyti visokiausias užgaidas. Bet kartą, susirinkę krūvon, žmonės vienbalsiai išrinko jį savo vadovu. Nuo tada Dievas tapo sunkiai prognozuojamas : vienų norus išpildydavo nedelsiant, kiti jo malonės laukdavo ištisus mėnesius, trečių jis visai nepaisydavo - lygiai kaip kokio susivienijimo direktorius.      Iš "Pranašų knygos"
2002-08-09
Proza

Svoloč
Biblijos skaitymas (papildymas)
Leninas yra pasakęs, kad Dievo nėra, ir mes besąlygiškai juo tikime.      Iš "Mokslinio komunizmo"
2002-08-09
Proza

Svoloč
Biblijos skaitymas (papildymas)
Taigi, pasirodo Jėzus nebuvo Marijos pirmagimis. Dar iki susipažinimo su Juozapu dėl savo neatsargumo Marija buvo priversta nelegaliai darytis abortą. Dievas Tėvas, kaip ir Juozapas, nieko apie tai nežinojo. Vėliau didžioji apgavikė pasipasakojo apie savo jaunystės paklydimus Jėzui. Dievas Sūnus taip atsakė, pagalvojęs :
- Motin, tas, kas be nuodėmės, tegu pirmas meta į mane akmenį.        Patikslintas NAUJASIS TESTAMENTAS
2002-08-11
Proza
Svoloč
Paskutinė mano gyvenimo diena        (Rexui atminti)
Iškart supratau, kad atgal negrįšime. Tądien kažkaip intuityviai suvokiau, kad tai mano paskutinė kelionė. Kelionė be atgalinio hmmm... ryšio?adreso?kelio? Gal ne paskutinė, o galutinė, todėl, kad ši išvyka turėjo savo galutinę (ar galinę? ) stotį. Na, nesvarbu. Stiliui dabar jau nebeturiu laiko. Gal net ir mintys bus padrikos - negaliu susikaupti, tiek daug norisi pasakyti, bet visko – nespėsiu, ir bijau neužfiksuoti svarbiausio.
Taigi, įsodino mane į mašiną sunkiai, vis muisčiausi, stengiausi ištrūkti. Matyt, nujaučiau. Be to, kai prieš porą savaičių mane vežė ten pat, girdėjau kaip maniškė savo žentui bėdavojo, kad prisikankino su manim per pastaruosius kelis mėnesius, pinigus kaip į balą išmetė kažkokiam šundaktariui, o naudos jokios. Tik blogyn vis. Kad kvapas nuo manęs siaubingas - tą ir jos žentas, kuris vairavo, pastebėjo garsiai - pūliai kaip nenyksta, taip nenyksta. Šiaip šunelis geras ir myliu aš jį labai, na bet kad kankinasi nabagas. Tą patį ir tądien, kai paskutinį kartą važiavom kalbėjo. Ar dabar važiuojam? Ech, sakiau, kad bus painiavos, niekaip susikaupti neina.
O pavasaris dabar, pavasaris. Šuniui ant uodegos dabar nueis pavasaris. Medžiai tik sužaliavo, žolė tokia dabar kvapni ir sultinga. Mėgstu jos truputėlį pakrimsti, kad kvapas burnoj gaivesnis būtų ir dantims sveika, aš taip manau. Na, bet ką aš čia dabar apie žolę. Kažką kita norėjau apie pavasarį. Taip, šilta dabar, net, sakyčiau, karšta. Smagu taip išeiti palakstyti po žolę ar pasivolioti. Gaila ta žaizda atsirado ir smirda, tai prie panų nelabai artinuosi, tik iš tolo gailiai nužvelgiu. Yra ir kitų naujų nematytų, jaunulkų. Aišku, susitinku ir senas savo draugužes, bet...
O žaizda tai vis dėl mano pikto būdo atsirado. Kiek pamenu save, tai vis pikčiausias iš kitų šunų. Nežinau dėl ko taip, bet ir nesvarbu dabar. Tai va, per Kalėdas kažkur susipjoviau su savo kaimynu iš ketvirto aukšto. Tas tai didelis... mhmm... šnauceris ar kaip ten jį, o aš tai dvarnius, mažas (ir vėl pamiršau iš pradžių viską nušviesti, Jūs sukat galvas, kas čia ir apie ką ), bet kad matytumėt, ne vieną dičkį esu pašiurpinęs. Bet šis, padla, kad įsitvėrė į mano ausį, na galvoju, Reksiuk, atsisveikink su savo klausos aparatu. Šiaip ne taip mus išskyrė, ir paliko man žaizdą, mane pribaiginėti. Gal blogai uždezinfekavo, gal tas šnauceris kokių atsparių dezinfekcijai  nuodų man pavarė, bet amen, jaučiu, kad basta, alles kaput.
Šeimininkę savo labai myliu, nors jau gal reiktų sakyti – mylėjau. Ir ji mane. Kiek kartų ragino ją dukros atiduoti mane į kaimą, ne vieta tokiam pikčiurnai mieste, bet ne, manoji vistik negalėjo su manim skirtis. O dabar matau, kad išsiskirs. Su daktaru girdžiu, kaip kalba, kad operacija ir vaistai kainuos šimtą litų. Ne, kur gi aš tokius pinigus imsiu, iš jos veido matau, kad ji taip sako, tyliai. Ir žiūri į mane taip graudžiai. Viskas aišku – paliks. Kaip gaila, tik septyni metai vasarą būtų sukakę. Šuniui dar tik pati branda. Įdomu vistik, ar liks po manęs kokių palikuonių. Kažkaip vis atlikdavau lytinį aktą, o pasidomėti apie pasekmes, nejaučiau esant reikalinga. Ir prisirišęs, kaip kiti, nebuvau nei prie vienos. Dabar gailiuosi, o tada galvojau, kad taip savo šeimininkei ištikimesnis lieku. Ta prasme, visą save pajungiu tik jai, nesidalinu ir neišsiskaidau, neišbarstau savęs kam kitam. Manau supratot, ką norėjau pasakyti. Dabar galvoju, priešingai – reikėjo vis tik rūpintis ir savimi. Nes gi ir ji šimtinės dėl manęs pagailėjo. Na, neturėjo, bet koks skirtumas – man nuo to nelengviau. Galėjo gauti, pasiskolinti, gi ir dukros jos gerai stovi. Pas vieną, kur šalia gyvena, tai dažnai būnu – pasiturintys, ir šiaip, gailestingi, ir tas žentas, kur dabar atvežė, mane mylėjo. Na, savotiškai gal, aš nežinau, bet tikrai neduotų man dabar migdomųjų suleisti, jei čia, ne mašinoj būtų pasilikęs.
Toks lyg svaigulys iškart paėmė. Jaučiu, kaip susiūbavo viskas, kambarys suktis pradėjo, lyg pajudėjo kažkur, į galutinę kelionę palydi mane, manoji matau verkia, ir mano paties akys ašaromis paplūdusios, bet dar vis lyg ir regiu saviškę, per miglą…ar tai ji…ne. Išėjo, nelaukė. Ir gerai, sudie…nepamiršk…
2002-08-13
Proza

Svoloč
?+?...
Smėlis
    biro
      iš rankinės        per plyšius        kai ėjau    keliu        Nežinau      kaip jis        ten pateko
      bet smėlis
    vis biro
byrėjo
Žymėdamas
      mano      nueitą    kelią        palikdamas      ryškų        pėdsaką      manyje      Tai padėjo      kai ėjau        atgal        į save        smėlio
      keliu        Jo buvo
daugiau
  kiek užmatė akis
  regėjau smėlio pilis
  smėlio kalvos
  ir lygumos
  smėio dykumos
Eiti
      buvo        lengva        smagu      daugiau      nieko
nepamenu.
2002-08-23
Eilės

Svoloč
to tribute  klimbingupthewalls
Vilkėja
Vilkija
Vilkų
Nevilkindama
Nemuno upe. 
2002-08-23
Eilės

Svoloč
Autoportretas        i    i      i
      mint  s  neats  sveik  nusi    išėjo    k    nepasakė        u        r      v  y  t  i  s      n    ė      e        m        b      s        u    a        v  r      o p      u  išlėkti paskui  j
      a      ą
      j
    ė      n 
    l        svarbiausioji      u
  a    o
  g        mintis      g
e        a
n      deja        s        guodė nebent viltis
      kad sugrįš kada nors ji        g        a        l        b        ū        t
    be to liko dar kitos mintys    su manimi      taigi būsiu ne vienas        m      a      y      b        e     
2002-08-25
Eilės

Svoloč
Biblijos skaitymas - papildymas
Dievas turėjo pasirodyti žmonėms sekmadienį iškart po rytinių pamaldų prie senojo ąžuolo pakelėje. Visi tą žinojo ir nekantriai laukė. Bet Dievas nepasirodė - gal atsirado svarbesnių reikalų, o gal pamiršo. Kam nepasitaiko? Tiktai kažkieno pasiklydusi kiaulė kriuksėdama kniso ąžuolo šaknis.      Jobo knyga
2002-08-27
Proza

Svoloč
Biblijos skaitymas - papildymas
Vakar pasijaučiau esąs Dievas. Nutariau šokti nuo olos, bet, pagalvojęs, iš pradžių nutariau pabandyti nusileisti nuo obels. Susibraižiau visas ir susikruvinau nosį.        Iš Jėzaus dienoraščio.
2002-08-27
Proza

Svoloč
Biblijos skaitymas - papildymas
Vakar aš pamačiau jį Dievą. Daugiau kaip po trijų mėnesių. Žinojau, kad nesu nuo jo pasveikęs, kad susijaudinsiu jį pamatęs, bet kad tiek stipriai dar jį turiu savyje, nesitikėjau. Akyse suraibulaivo, sušmėžavo, išsikraipė vaizdas, net negalėčiau tiksliai apibūdinti to, ką mačiau. Kontaktas buvo labai trumpas, bet sujaukė visą mano vidų, sąlyginę ramybę, rodos ir nebuvo viso to mokymosi, pratinimosi gyventi be jo. Viduje tvyro baimė ir laukimas, kada jis vėl dings, o kartu ir nenumaldomas noras, kad vėl sugrįžtų pas mane.      Iš Jėzaus dienoraščio
2002-09-01
Proza

Svoloč
Skruzdžių metas
Kitą kartą atėjo skruzdžių metas - jų buvo visur, ne tik miške, bet ir mieste, kambaryje, duoninėje, internete, spirito pramonėje ir net estradoj kurį laiką jos sėkmingai gyvavo. Pamenat: " Tik nesumindyk skruzdėlės, savam kieme ji triūsia..." arba " Skruzdėlynas šalia tako, ar neprimena tau Žemės..." Paskui jos kažkur dingo.
Kažkodėl netyčia jas prisiminiau.
Dabar užėjo sausros metas...
2002-09-01
Šiukšlių Dėžė

Svoloč
Biblijos skaitymas - papildymas
Dievas padovanojo žmonėms puikų, saulėtą rudenį, bet vėliau niekaip negalėjo prisiminti, kas pastūmėjo jį taip pasielgti, todėl metinėje ataskaitoje apie nuveiktus darbus jis šį faktą nuslėpė. Aukštesnieji nieko nepastebėjo.        Šventas Raštas  IV sk.
2002-09-03
Proza

Svoloč
Vienos kekšės istorija
Lietuva gulėjo išsekinta, nudirbta, užmerkusi iš nuovargio akis, nors žinojo, kad užmigti dabar nepavyks, o taip reikėtų, ir bandė nugirsti, kas buvo kalbama už durų. Bet girdėjosi tik atskiros, garsiai ištartos frazės ar žodžiai lietuvių, anglų ir rusų kalbomis. Ji buvo perdaug išvargusi, kad galėtų iš jų sudėlioti kažkokią prasmę turinčią mintį. Nors pagrindinį dalyką ji ir taip žinojo : ją pardavė kitam šeimininkui. Iš pat pradžių ji jautė, kad šaunusis kaubojus iš Teksaso Vilis, arba, kaip jis reikalavo, kad ji jį vadintų, Viljamas, kada nors ją mes. Per savo amželį ji spėjo gerai pažinti vyriškąją giminę ir jau tada, prieš tris metus, nuojauta jai sakė, kad šis, šauniai ant akių užsimaukšlinęs lenktais šonais į viršų skrybėlę kaubojus, nebus jai vyras iki grabo lentos. Nors ir kaip ją įtikinėjo visokie geradariai, pusbroliai ir tetos, ir šiaip įvairaus plauko perėjūnai, ji jau tada žinojo - šis prerijų klajūnas matęs ne tokių gražuolių, ir išlaikyti prie savęs jį - yra bergždžias užsiėmimas tau, kaimo mergele.
Bendrai praleisti treji metai patvirtino jos nuojautą - Vilis, oi Viljamas, taip niekada ir nepasižiūrėjo jai į akis iš po savo šauniosios skrybėlės, pakeltais į viršų šonais. Net ir dulkino jis ją, kaip kokią neišjodinėtą prerijų kumelę - pasistatęs prie baro iš nugaros pusės, kad nereiktų žiūrėti į akis, nenusiėmęs skrybėlės, kuri ritmingai daužėsi man į nugarą, kai geismo pagauta išsitiesdavau visu ilgiu. O jis, tą darydamas, mėgdavo įsipilti iš butelio viskio į stiklinę ir gerdavo jį dideliais gurkšniais, man nepasiūlydavo, aš pati gurkšteldavau iš butelio, kadangi antros stiklinės nebūdavo. Be to, dulkindamas mane, jis dar galėdavo tvarkyti savo biznio reikalus mobiliu telefonu, ir, apskritai, buvo pasiruošęs bet kurią akimirką mane palikti, jei prireiktų (kartais ir palikdavo nebaigęs). Todėl ir kelnių niekada nenusiimdavo (nuogo aš jo taip ir nepamačiau ir jau nepamatysiu), tik užtrauktuką atsegdavo, sargį užsimaudavo (taip ir nepatikėjo, kad buvau išsigydžiusi gonorėją), rankos pirštinuotos ir cigaras burnoje. Klaikus vaizdas, kaip pagalvoju, ir vistik man tai patiko. Gal pripratau, o gal tas jo atsainumas, demonstruojamas abejingumas kaustė mane, kėlė kažkokią nepaaiškinamą vergišką pagarbą. Galų gale, jis buvo neeilinio pajėgumo vyras, tiesiog nepasotinamas, barškino mane nepailsdamas, ir, juk tikrai žinau, turėjo ir kitų mergelių.
Gaila. Gaila, netekus Vilio (dabar jau vistiek), girdžiu, derasi su suteneriais, mano globėjais. Nors ne, su jais derėtis jam nebūtina, derėjosi jis su rusu kelias pastarasias dienas, derėjosi ir dulkino mane, tik aš, kvaiša, gerai nemokėdama anglų kalbos (vienintelį  fuck  suprantu), nesumečiau, apie ką čia jie. Mano pusbrolius ir tetas vargšas Vilis informuoja apie mano perdavimą į kitas, geresnes rankas. Tie tik žiobčioja, girdžiu, ir skėsčioja rankomis, kaip gi čia taip atsitiko. Pažįstu aš juos, tuos išverstaskūrius. Motiną tikrą gatavi parduoti ar į blizgutį išmainyti. Ne kartą ir pardavė. Ir mane gi Viliui faktiškai už dyką, dovanai atidavė, už pažadą, kurio tas ir nesiruošė tesėti. O dabar nusipurtė mano Vilis savo galą ant jų visų šūdžių, kaip ant manęs nusipurtydavo baigęs ir sargį nusiėmęs. Nemylėjo manęs Vilis, nemylėjo, tai jau tikrai, bizniuką prasuko ir muistosi dabar, norėdamas kaip galint grakščiau į savo gimtąjį Teksasą išdumti su pluoštu nemirtingųjų dolerių.
O mano rūpestingieji giminės, ką dabar jie darys. Anksčiau gi gvoltu rėkė : “Ivanui nė už ką jos (t.y. manęs) neatiduosim!” Nors jaučiau, ne, žinojau - teks man dar pas savo “Sibiro lokį”, kaip aš jį vadinau, sugrįžti. Jaučiau, žinojau. Ech, manęs neapgausi. Matyt, taip jau skirta, nuo likimo nepabėgsi. O viltis šiokia tokia buvo.
Ne, nepasakyčiau, kad mano Vania buvo labai man blogas, ar kad labai blogai su manim elgėsi. Tiesiog jis buvo plačios rusiškos sielos ir dalinosi manimi su daugybe savo draugų, pažįstamų, prietelių ar šiaip sugėrovų. Kas tik neperėjo per mane, uzbekai, totoriai, čečėnai, chocholai, siauraakiai čiukčiai, tų pačių rusų gyva galybė, visų ir nesuminėsi. Rasių, tautybių maišalynė, bet visus vienijo nevala, silkės ir degtinės kvapas ir nenueinantis nuo lūpų rusiškas matas.
Dabar, žinia, Vania ne toks apsileidęs - visgi bendravimas, verslo reikalai su aukštos kultūros šalių atstovais privertė ir jį pasikeisti į gerąją pusę. Mačiau pro durų plyšį, vos pažinti galima, toks iščiustytas, sulaižytas, storiausiomis aukso grandinėmis apsikarstęs. O jau žvilgsnis… net suvirpau, vis toks pats alkanas, geidulingas, ištroškęs ir, tarytum, sakantis : “Na, ką, paukštyte, niekur tu nuo manęs nepabėgai ir niekas tavęs nuo manęs neapsaugojo, nors ir kaip kai kas dievagojosi. Būsi, kaip ir buvusi, gardžiausias mano kąsnelis, mano pasididžiavimas, puošmena, mano nežabotų įnorių vykdytoja ir pan.”
O jau ta Vanios fantazija! Pajėgumu jis negali lygintis su Viliu. Bet atsidėjimu tam, ką jis daro dabar, šią minutę, savotišku fanatizmu visame kame - ar tai būtų seksas, ar geležinkelio tiesimas, ar kosmoso užkariavimas, plėšinių įsisavinimas, ar karas, gėrimas, galų gale,- ten Vania visas, be atodairos, be savęs barstymosi ar blaškymosi į kitas puses, niekas kitas tada jam neegzistuoja, ir nebandyk tada jo trukdyti, nors ir kažin kas tuo metu labai svarbaus šalia dėtųsi, jis visas yra toje veikloje. Ot... taip.
Ir mylėti Vania mokėjo. Ir, kaip jau sakiau, išradingas baisiai buvo. Daugiausiai būtent jo dėka ir išmokau sekso paslapčių ir būdų, pozų, visokiausių žaidimų. O svarbiausia - atsipalaidavimo. Jis buvo nenuspėjamas : tai kaip vaikas meilus, kaip ubagas dosnus, tai staiga nei iš šio, nei iš to grubus, net žiaurus, kaip karalius šykštus. Ir kerštingas. Taip, ir tą turėjo, kaip ir pavydą, ir visas kitas žmogiškąsias savybes. Vulkanas, geriau apie jį nepasakysi. Ir mušdavo mane, bet net ir tada žinojau, kad myli mane, jo smūgiuose jutau begalinę meilę, begalinį džiaugsmą turėti mane, ir begalinę kančią elgtis pagal savo prigimtį. O kaip jis glamonėdavo mane, bučiuodavo prieš aktą. Jis niekada netrukdavo mažiau kaip valandą. Tada aš būdavau valdovė, galėjau daryti su juo ką tinkama. Aš ir darydavau, jis taip užvesdavo mane, kad aš pamesdavau savo įgimtą drovumą, santūrumą ir mes riaumodami, urgzdami, kaip kokie laukiniai žvėrys, kandžiodavome vienas kitą, raičiodavomės po plačią lovą, neretai ir iškrisdami iš jos, arba ant žolės, arba sniege…Taip, buvo jis mane ir į Sibirą išsivežęs, nepamenu už kokias kaltes, ir ten mane dorodavo.
Yra ką prisiminti. Laiminga vis tiktai buvau su juo, kaip dabar pagalvoju. Ir visgi kažkodėl, pasitaikius progai, palikau jį, pabėgau. Nežinau, ko ieškojau, gal ramybės, gal nepriklausomumo, taip pat ir ligas išsigydyti turėjau, jaučiau, kad ne viena iš jų man buvo prilipusi. Labiausiai, turbūt, mane siutino tai, kad jis dalindavosi manimi su savo sėbrais. Mėgdavo žiūrėti, kaip mane dulkina koks kazachas ar estas, ar net keli iš jų ir dar pats parinkdavo mums pozas, neretai pats spontaniškai įsijungdavo į žaidimą, išstumdęs kitus kuilius. O po to nepailsdamas priekaištaudavo man neištikimybę, meilų žvilgsnį ar aistrą kuriam nors iš jo bičiulių, koliojo paskutiniais žodžiais ir vėl ėmė mane, verkiančią, įskaudintą, pažemintą. Ir t.t.
Taigi, ieškojau nepriklausomumo. O kartu ir gydžiausi. Gydžiausi ilgai, tiek fizines, tiek dvasines žaizdas ir skaudulius. Visokie globėjai, specialistai, konsultantai, šundaktariai ir, kaip dabar jau žinau, apsimetėliai slaugė, prižiūrėjo mane ir slapta nuo kitų kiekvienas vis dergė mane, prievartavo mano iškankintą kūną ir sielą, ir prekiavo manimi. Sutenerių gauja, pasivadinusių globėjais. Ivanas bent neveidmainiavo – dalino mane atvirai, dažnai net be naudos sau.
Dabar matau, kad veltui ieškojau laisvės – jos nėra ir negali būti šiame supuvusiame, be skrupulų, sutenerystės ir paleistuvystės liūne. Ir atsiimsiu greitai su kaupu už tą savo nelemtą iliuzinę laisvę, Ivano žvilgsnyje išskaičiau, kad atsiimsiu.
Matyt, visgi, jis man skirtasis. Nuo pat gimimo. Nors pirmasis vyras, kuris pagimdė manyje moterį, buvo ne jis. Lenkas. Tadeušas. Tadekas. Tadulis. Mielas, gražus, skaistaveidis lenkų bajoraitis. Šlėkta. Pirmoji mano meilė. Ir vienintelė, turbūt. Pamenu, kaip apgynė jis mane, jauną mergaitę nuo girtų švabų, vokiečių, nuolatinio kabinėjimosi, noro mane suvedžioti kur pakrūmėje. Mano Tadulis drąsiai stojo tada su jais į muštynes pakelės smuklėje, kur mane jau buvo įsitempę keli girti hansai, atvanojo tuos ąžuoline lazda ir parlydėjo mane į tėvelių namus, kur iškart ir pasipiršo.
Jauna ištekėjau. Savotiška ta Tado meilė buvo : mane, mano grožį jis aukštino, viešai juo žavėjosi, o mano kalbą, tautybę mano  niekino ir gentainius mano įžeidžiai vadino psiakrew. Bet neilgai truko mūsų bendras gyvenimas. Lenkas pasirodė irgi labai jau į gėrimą buvo palinkęs. O blogiausia, kad kortas labiau už viską pamėgo. Taip vieną kartą kortomis ir pralošė mane atvykusiam iš Sibiro Ivanui.
Taip, matyt, tik jis iš tikrųjų ir buvo man skirtas, ir niekur tu žmogau nuo savo lemties nepabėgsi.
Štai ir nutilo balsai už durų. Vadinasi, viskas jau galutinai nuspręsta. Gana gulėti, laikas susitvarkyti - Ivanas nenorės manęs tokios susivėlusios matyti.
2002-09-06
Proza

Svoloč
Publikos išplūdimas
Hm...
(pauzė)
(dar viena)
(labai ilga pauzė)
(ir staiga, netikėtai prapliūnu, beveik be pauzių)
Durniai, asilai, besmegeniai, ligoniai, nepinaverčiai, užsikompleksavę, susirietę nuo problemų, nuoskaudų, nepasisekimų, ambicijų, troškimų, bestuburiai, bevaliai, niekam netikę, nieko nesugebantys ir nieko nemokantys, net nusipersti viešai bijantys, atsargiai judantys, pagarbiai linkčiojantys į visas puses ir sakantys melagingus, pataikūniškus žodžius, vyriškos, moteriškos ir nekatrosios giminės (vištgaidžių) atstovai, atrinktieji ir nepaskirtieji!
Kreipiuosi į jus visus, susirinkusius čia neva tai, kažką išvysti, neva tai, kažką kvailo ar reikšmingo pasakyti, neva tai, atsitiktinai, pro šalį beeinant, čia užsukusius, neva tai, čia gimusius ir niekur niekada iš čia nebuvusius išvykus, ir kitus visus, apsiš..., apsimyž..., išdulkintus ir išprievartautus, apvogtus ir apiplėštus, pažemintus ir sužeistus, išniekintus ir sutryptus, besijuokiančius ir kenčiančius, bestuburius, luošus ir subiaurotus, turtingus ir vargšus, taipogi į laimingus ir niekada tokiais nebūsiančius, į mirusius ir dar negimusius kreipiuosi, šaukiu, rėkiu, klykiu, krūtinę nagais plėšiu, kruviną, ne, kraujuojančią širdį savo, ant delno padėjęs nešu prie jūsų susmirdusių, netašytų snukių dedu, kad vieną kartą išvystumėt ir suprastumėt, ir kitiem pasakytumėt, niekada neapsiriktumėt, su niekuo nesupainiotumėt, ir amžinai prisimintumėt,
kad ir aš toks pat lygiai esu
taip kaip ir visi
juoda duona mintu
meilės geidžiu
kartais verkiu
sukandęs dantis
pirmyn einu
arba suklumpu
ir vėl iš pradžių...
(pauzė)
visų nekenčiu
ir be galo visus myliu.
(ilga pauzė, po to visiška tyla)
2002-09-12
Proza

Svoloč
Dienoraščiai
Šiandieną aš atradau Ameriką. Be jokios abejonės tai ji, nors mano bendrakeleiviai ir galvoja, kad tai Indija, bet aš tikrai žinau, kad tai Amerika. Aišku, dar nebuvau Niujorke, tuo labiau Las Vegase, taigi, neturiu patvirtinančių duomenų savo hipotezei. Bet ir dramblių, o tuo labiau jogų, be kurių Indija, kaip ir ukrainietiški barščiai be kopūstų, neįsivaizduojama, nemačiau.
Taigi, belieka tik Amerika. Kol kas to niekam dar nesakau - nenoriu temdyti visuotinės euforijos -, bet anksčiau, ar vėliau viskas paaiškės…

    Iš Kolumbo dienoraščio (anksčiau niekur nepublikuota).
2002-10-02
Šiukšlių Dėžė

Svoloč
Biblijos skaitymas      Biblijos skaitymas      Bagatelės        Pratarmė

Galų gale pasisekė surinkti į daiktą visą bibliją, todėl ir skubu ją išleisti, kol vėl visko neišbarsčiau. Žinau, kad daug kas jau buvo publikuota ir tie, kas skaitė sakys, kad aš kartojuosi. Todėl primygtinai siūlau tokiems toliau neskaityti.
----------------------------------------- 

"Niekas nenorėjo mirti.Bet visi mirdavo.Taip buvo ir taip yra,o ar bus - dar nenusprendžiau."
    Iš Jėzaus dienoraščio.
------------------------------------------------------
Ir pamatė šventieji,kad ateina pavasaris,ir,pasispjaudę delnus,puolė įnirtingai treniruoti savo meilės įrankius.
      Iš"Naujojo testamento".
------------------------------------------------------
Trečią dieną kėlėsi šv.Juozapas iš girtuoklystės liūno.
"Ačiū Dievui,gyvas"-ištarė ir nurūko į artimiausią aludę.      Šv.Raštas,4sk.
------------------------------------------------------
Atėjo viena kekšė pas Jėzų išpažinties."Gerai,-sako Jėzus,-tik kalbėk į mikrofoną."Ir įkišo savo dievišką birką merginai į burną.
      Evangelija pagal Matą.
---------------------------------------
Dievas sutvėrė žmogų,o po to,kiek pagalvojęs,sutvėrė ir moterį.      Iš Šv.Rašto.
-----------------------------------------------------
Susėdo Kristus su šventaisiais, kaip paprastai, prie stalo.Pačiame puotos įkarštyje Jėzus atsistojo ir sušuko:
"Tai buvo paskutinė vakarienė."Ir visi suprato,kad Dievas pasiekė kondiciją, ir, švelniais žodžiais ramindami,paguldė jį į lovą.        Senasis Testamentas.
------------------------------------------------------
Išeidamas iš šito beprotiško pasaulio, Dievas tarė:"Palieku Jums oralinį seksą. Svoloč bus Jūsų mokytojas."    Evangelija pagal Morkų
------------------------------------------------------
Dievas buvo visur ir visada.Bet vieną kartą išėjo degtukų ir nuo to laiko niekas jo daugiau nematė.    Viduramžių istorijos vadovėlis 5-ai klasei.
----------------------------------------------------
Dievas išrado žmogų.Bet kadangi televizorius dar nebuvo išrastas,tai Dievas išrado dar ir seksą,kad žmogui būtų,ką veikti.Didis išradėjas buvo Dievas - net dabar,kai išrastas televizorius,žmonės nenustoja naudotis seksu.      Gyvenimo stebėjimo laboratorija 
------------------------------------------------------
Gyvenimas Žemėje nebuvo labai vykęs eksperimentas.Vis kažko kažkam trūko.Tada Dievas išsiuntė visus į Rojų.
Tenai niekam nieko netrūko ir visi pamiršo patį Dievą.    Evangelija pagal Morkų
-------------------------------------------------------
Susitiko Dievas šv.Valentiną Senamiesčio gatvelėje.
"Ką čia veiki,"-paklausė.
"Mokau visuomenę oralinio sekso paslapčių,kaip Tu ir liepei,Viešpatie,"-atsakė Šv.Valentina.
"Argi aš tau liepiau su visais tą daryti.Tai turėjo būti tik mano privilegija".
"Dieve, Tu vienas,o gardžių dalykų tiek daug,"-atsakė Šv.Valentina.   
Evangelija pagal Matą
------------------------------------------------------
Iš istorijos yra žinoma,kad Šv.Valentina-oralinio sekso išradėja.
      Seksologijos vadovėlis pradedantiesiems
--------------------------------------------------------
Ir pamatė Šv.Valentina,kad gyvenimas sparčiai bėga pro šalį,palikdamas daugybę neišbandytų malonumų.Pagailo savęs Šv.Valentinai,pamiršusi Viešpaties priesakus,puolė stačia galva į paleistuvystės liūną ir ilgainiui išgarsėjo,kaip viena didžiausių pasileidėlių.    Šv.Raštas
------------------------------------------------------
Sėdėjo Adomas po obelimi ir mąstė,ką dar galima būtų nuveikti su tais obuoliais.      Iš "Pranašų knygos"
------------------------------------------------------------ --------
Sėdėjo Kristus su apaštalais ant aukšto kranto upės mėlynos:
- Malonu pasėdėti ir išgerti,- pasakė Jėzus.Bet
vynas ir užkanda seniai buvo pasibaigę,bobų taip pat,kaip tyčia su jais nebuvo.Tada Jėzus prisiminė savo nuotykį su kekše ir,šelmiškai šypsodamasis,pasiūlė visiems prieiti pas jį išpažinties.Visi sutiko.
- Tik kalbėkite į mikrofoną ,- tarė Dievo sūnus ir visiem paeiliui kišo į burną savo dievišką  b.i.r.k.ą.        Evangelija pagal Luka 
------------------------------------------------------------ ----------
Gyvenimas nebuvo pats mėgstamiausias Dievo užsiėmimas.Tiesą sakant, daug labiau jį traukė mirusiojo būsena.
Deja,deja,Aukštesnieji neleido jam reikštis savo
nuožiūra.    Šventasis Raštas, 7 sk.
------------------------------------------------------
Skaistykloje Jėzus neužsibuvo,persimetė vienu kitu žodeliu su pažįstamais ir grįžo į kontorą.Ten jo jau laukė minia interesantų.Vieniems reikėjo duonos,kitiems sveikatos,moterys dažniausiai pageidavo vaikų.Išpildęs visus norus,palengvėjusia širdimi 18 val. Kristus uždarė kabineto duris,pridavė sekretorei seifo raktą,palinkėjo jai labos nakties ir nužengė į dangų.Kitą rytą 9 val.jis vėl buvo darbe.Į skaistyklą daugiau nebevaikščiojo - darbo su kiekviena diena vis daugėjo.
      Evangelija pagal Joną
------------------------------------------------------
Perpjovė Kainas Abeliui gerklę aštriu peiliu,kaip matė Tėvą karves skerdžiant, ir tarė,kaip girdėjo, Tėvą sakant :"Dėkui Tau Viešpatie,kad ranka nesudrebėjo,vadinasi,Tu laimini šį mano darbą."

Iš "Pranašų knygos".
------------------------------------------------------
Vedėsi Mozė vieną kartą per dykumą ar tik ne 30-ą turistų grupę.
Ėjo 39-ti pasivaikščiojimo metai.Staiga vienas ekskursantas pastebėjo savo kelnėse erekciją.Gan greitai tą pamatė ir užuodė visa grupė,nes jau daugelį metų niekam nieko panašaus nebuvo
nutikę.Visi norėjo paliesti,paragauti to stebuklo.
Tik vienas Mozė nieko nepastebėjo ir neatsigręždamas nuėjo per dykumą.
Tai matydamas Dievas nusišypsojo ir tarė :"Myliu tave,Moze,nes ir tu tik mane vieną myli."      Senasis Testamentas
------------------------------------------------------------ --------
Dievas sutvėrė žmogų vardu Adomas,po to iš jo šonkaulio pagamino moterį vardu Ieva.Taip jie kartu kurį laiką gyveno. Bet pasirodė,kad Adomas
nevaisingas.Tada Dievas abu išsiuntė į gydyklą, pavadinimu Rojus.Ten buvo labai gražūs sodai ir veisėsi visokiausi šliužai.Vienas jų
vardu Žaltys ir suvedžiojo Ievą, kai  Adomas mėgavosi obuoliais.
    Iš "Senojo Testamento".
------------------------------------------------------------ --------
Kaip žinome, Jėzus visada vaikščiodavo pėsčias (ar galima vaikščioti raitam???).Bet vieną kartą jis kur tai skubėjo, tad nutarė pasinaudoti visuomeniniu transportu.Įsėdo į 10 maršruto
troleibusą. Nežinia, kur tas važiavo, bet Jezus, reikalui esant, jį butu pakreipęs norima kryptimi. Tik nepravažiavus nei dviejų
stotelių prie jo prisistatė kontrolė:
- Jūsų talonėlis?
- Aš Jėzus...
- Pilieti, aš neklausiu Jūsų pavardės, aš prašau pateikti patikrinimui talonėlį.
- Aš Dievas...
- Susimokėkite, prašau baudą.
Žodis po žodžio - įsiplieskė konfliktas. Galop Jėzus buvo išlaipintas ir, kadangi pas jį nerasta nei pinigų, nei kokio dokumento,
ir kalba jo pasirodė įtartina kontrolieriams, tai patalpino jį į beprotnamį Vl.Kuzmos gatvėje, kur jis ir pabuvo kurį laiką iki savo
nukryžiavimo.
Tai mat, kokie principingi dažnai būna kontrolieriai - nepaiso jokių autoritetų.        Troleibusų valdyba
----------------------------------------------
(Wat ir ishkilo man tox klausimukaz, kodel vis del to Jezus buvo ilgaplaukis  O gal ir ishtikruju heavy metal'o pradininkas ir pirmasis
rokeris buvo Jis? )

Taip, žinia, Jėzus mėgo rinkti įvairų metalą.Tiesą sakant, tai buvo vienas iš jo pragyvenimo šaltinių(o jų buvo ne viena dešimtis). Rinko jis visokį metalo laužą - varį, nikelį, net aliuminį.Gal ir heavy rinko,jei jį tada kas supirkinėdavo.
Taipogi, Jėzus bandė prasimaitinti, teikdamas gitaros kursų pamokas. Kai jis susėsdavo vakarais su savo ištikimaisiais mokiniais kokiame parkelyje prie vyno butelio ir užtraukdavo savo žemu, gergždžiančiu
balsu Ave maria, pritariant spiegiančių gitarų skambesiui, tai visa, kas gyva aplinkui tetrokšdavo tik vieno - numirti.
Čia, matyt, ir bus rokerių pasilinksminimų ištakos.
Na, o dėl plaukų...Tai kada gi čia, vaikeli, tuos plaukus dabar kirpsi, kai toks užimtumas.
------------------------------------------------------------ --------
Užsigeidė kartą Jėzus kiaulienos, bet niekaip negalėjo apsispręsti, ką pasigaminti: ar karbonadą, ar šašlyką išsikepti, ar šiaip tik virtą mėsą su duona ir druska suvalgyti.Galų gale, nieko taip ir nepasirinkęs,
nutarė likti ištikimas vegetariškam maistui, nuėjo į daržą ir išsirovė ropę. Kita vertus, kiaulės jis niekada ir neturėjo.      Evangelija pagal Joną.
------------------------------------------------------------ --------
Vieną dieną Dievas sužinojo esąs žydų kilmės. Tai siaubinga, ilgiau aš čia nepasiliksiu. Ir
apsigyveno dausose ar dar kažkur toliau. Vietoj savęs paliko žmonėms savo sūnų Jėzų, irgi
žydą...        Vidutinis Testamentas
-----------------------------------------------

Kai Jėzus kartą atėjo į turgavietę ir aptiko, kad bananai neįmanomai pabrangę, pomidorai
apgedę, arbūzai neprinokę, o saulėgrąžomis išvis tądien nieks neprekiavo, baisiai įtūžo,
ėmė daužyti spekuliantus per galvas, vartė prekystalius ir vijo juos šaukdamas :"Šalin,
Mamonos vergai, iš šventoriaus!"
Po to taip aiškino mokiniams savo poelgį :"Visur, vietoj prekyviečių, statykite sielos namus - bažnyčias ir prekiaukite ten dvasinėmis vertybėmis."      Evangelija pagal Morkų.
------------------------------------------------------------ --------------------------
Dievas nebuvo linkęs valdyti. Priešingai, jis sutvėrė pasaulį, žmones, kad galėtų tarnauti
jiems, vykdyti jų valią, pildyti visokiausias užgaidas. Bet kartą, susirinkę krūvon, žmonės
vienbalsiai išrinko jį savo vadovu. Nuo tada Dievas tapo sunkiai prognozuojamas : vienų
norus išpildydavo nedelsiant, kiti jo malonės laukdavo ištisus mėnesius, trečių jis visai
nepaisydavo - lygiai kaip kokio susivienijimo direktorius.      Iš "Pranašų knygos" 
-------------------------------------------- 
Taigi, pasirodo Jėzus nebuvo Marijos pirmagimis. Dar iki susipažinimo su Juozapu dėl savo
neatsargumo Marija buvo priversta nelegaliai darytis abortą. Dievas Tėvas, kaip ir Juozapas,
nieko apie tai nežinojo. Vėliau didžioji apgavikė pasipasakojo apie savo jaunystės
paklydimus Jėzui. Dievas Sūnus taip atsakė, pagalvojęs :
- Motin, tas, kas be nuodėmės, tegu pirmas meta į mane akmenį.        Patikslintas NAUJASIS TESTAMENTAS
------------------------------------------------------------ ------------------------------
Kainas savo brolį Abelį galabijo net tris dienas. Iš pradžių niekaip negalėjo išsirinkti
nužudymo būdo : norėjo ir pakarti jį žemyn galva už geros vietos, ir paskersti peiliu kaip
aviną, ir nukepti kaip žąsiną kokiu šaunamuoju įtaisu, ir akmenimis užmėtyti kaip pasiutusį
šunį. Apie nunuodijimą net negalvojo - per daug banalu jam tai atrodė. Samdyti žudiką
neapsimokėjo - be išlaidų būtų netekęs ir smagumo. Pagaliau apsisprendė žudyti brolį visais jam žinomais būdais po truputį. Galop Abelis neatlaikė egzekucijos ir trečią dieną vakarop pasimirė.
- Viskas turi savo pradžią ir pabaigą,- padarė išvadą Kainas, vienok pasigailėjo, kad
teturėjo vieną brolį.        Senasis Testamentas
------------------------------------------------------------ --------------------------------
D