Susipažinau su tokiu psichoanalitiku.
Jis man sako - man įdomu.
O aš sakau - ar aš esu tavo bandomasis triušis?
Jis sako, kad nesu atvira dėl motinos.
O aš jam sakau, kad su kitais esu pernelyg atvira, net per daug.
Jis manęs klausia, ar aš galiu gyventi be muzikos.
Ir aš jam atsakau, kad seniau galėjau, o dabar jau kartais negaliu.
Jis pasako, kad tai depresijos požymiai.
Ir aš juo patikiu...

Su mama esam prie Vingio parko įėjimo, ten kur baigiasi Čiurlionio gatvė. Matom, kaip, berods, "Srovių" žurnalistas ima interviu iš to triušio Juozo Petraičio žmonos. O ji taip intensyviai tam žurnalistui kažką pasakoja, aiškina, skeryčioja rankomis. Atrodo, truputį suvargusi ir pasenusi. Dar pagalvoju, kad tokią vietą interviu pasirinko todėl, nes jie čia netoli gyvena, kažkur Čiurlionio gatvėj.
Tas interviu darosi vis aršesnis, Petraitienė pradeda širsti ant vargšo, niekuo dėto žurnalisto. Apspjauna jį.
Su mama nusprendžiam, kad jai turbūt pogimdyvinė depresija ir ji visai išprotėjo.
Tas žurnalistas jau traukiasi atatūpstas nuo jos, o ji vis siautėja, paskui pavirsta jaučiu ir įsibėgėjusi puola kažkokią moterį su mažu vaiku, stumiančią karutį. Ta moteris, matosi, kad gyvena vargingai. Ją parverčia į krūmus, o vaikas pusgyvis guli ant suoliuko.
Mes su mama traukiames atatūpstos nuo tako, bet ji pastebi mus, aš išsigąstu, bet tas jautis-Petraitienė, pašnairavęs į mus, nubėga gilyn į parką.
Tada pamatau, kad tas vaikelis atsigauna, jis išsigandęs, jo motinos jau nėra. Aš prieinu prie jo ir pradedu jį guosti. Jis šviesiaplaukis, mažas berniukas. Aš jį pakeliu ant rankų, sakau kad nepaliksiu ir pajaučiu, kad jo mėlyni šortukai šlapi. Kažką jam pasakau apie tai, o jis sako, kad prašėsi į tualetą jau nuo pusę keturių, nuo to laiko, kai tas jautis įsirėžė į juos, o dabar buvo praėjusi visa valanda. Vargšas vaikas, pagalvojau, iš tos baimės turbūt į kelnes pridarė.
Aš pasiimu jį namo, nes man jo gaila, negaliu jo čia vieno palikti. Paskui mes jau esam namuose (senuosiuose), aptarinėjam su kaimynais tai, ką matėm. Aš nueinu pažiūrėti, kaip laikosi berniukas. Jis miega avarinio išėjimo balkone (ten, kur vaikystėj mes slėpdavom visokius kačiukus iš kiemo). Jau buvo ką tik prabudęs. Jo šortukus aš buvau numovus. Pradėjau jo klausinėti, ar nori į tualetą, o jis purtė galvytę. Bet ji dar būdamas toks mažiukas, rimtai ir kaip koks suaugęs pasakė, kad nori pradėti ieškoti savo mamos. Aš truputį išsigandau, kad jis gali pabėgti ir pasakiau, kad tuo užsiėma policija. Jutau, kaip tuo pačiu metu norėčiau, kad atsirastų šio vaiko mama, nes jis jos ilgėjosi, bet tuo pačiu nenorėjau, kad jis grįžtų pas savo mamą, bet liktų su manim, nors ir nebuvo vietos, kur jį laikyti, bes jis man patiko, aš pradėjau juo rūpintis, jis buvo jau beveik mano.

---------------

prieš tai sapnavau pasiutusią skaisčiai rudą lapę. Aš bandžiau ją pagauti ir išsisukti nuo jos įkandimo, bet man nepavyko, ji mane visą sukandžiojo.

----------------

dar prieš tai sapnavau tigrą už vielinės tvoros. Aš jo labai bijojau ir tikėjausi, kad jis neperlįs per tą vielinę tvorą, bet jis perlindo ir artėjo link manęs. Atsiguliau ant žemės ir galvojau, kad taip jis manęs nelies. O jis priėjo ir palaižė man veidą, nes iš mano nosies bėgo kraujas. Paskui dar kartą palaižė.

- Turiu tau tiek daug papasakoti.
- Aš irgi :)


Va taip man patinka :))

:DDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDD

dievaži, viskas SUPER ! :)))
;)

dievaži, važiuoju į Zanzibarą

Rrrrrrrr

(noriu parūkyt)

:)) )) )) )) )) )) )) )) ) )) )) ) )) )) )

vat, dėl tokių momentų kaip dabar, prieš mėnesį aš buvau protingesnė

bet aš gi žinau, kad nesu stipri tokiuose dalykuose ir nemoku atsilaikyti

kai nesupranti gerai kompuose, tai nx

- bliinn, čia gi baisu, baigsis visos kalbos apie papus...
- jo jo, negalėsi čia jau staipytis su trumpom kelnytėm.

rimčiausiais, sutrikusiais ir pilnais nežinios ir baimės veidais buvo priimta žinia, kad į grynai moterišką kolektyvą nuo antradienio įsimaišys jaunas vaikinukas.

acha cha cha
jaučiu, kad bus dar didesnių cirkų :D

šiandien dar tik 16 mėnesio diena, o atrodo, kad praėjo... daug

Nieko nėra šlykščiau kaip vyras nenukarpytais ilgais nagais.... brrrr net nupurto. Kelis kartus bandžiau pažiūrėti ir visus tuos kartus mintyse apsivemdavau.

sako "pakėliau žymiai atlyginimą"
blet, galvoju, tai ką? jaustis dėkingai? o tu atskaičiuok mokesčius ir tas žymus pakėlimas prilygsta nežymiam. O dar, kvailelė, išpradžių nejaukiai pasijaučiau.

bet, manau, kad tai ženklas. Dar vienas. Tuo labiau, kad po to, nepraėjus nei 10 min...
...įtarimas greitėjančiai virtęs per vieną sekundę pašėlusiu širdies dunksėjimu.

tik vėl nebežinau
akimirkom