mano galva yra idėjų kapinės - minčių pilna, bet rašyti tingisi. Taip ir numiršta, vargšelės, net ir visai neblogos.

Kas pasidarė su naujokais fantastikoj? Ateina beraštis, be fantazijos, numeta girdėtą istoriją su klaidom ir verkia gavęs kritikos. Ir negana to, iš kažkur atsiranda būrelis tokių pačių, kurie teisina "o jūs jo nekritikuokit, jis iš širdies rašo". Iš širdies rašoma į dienoraštį, va kaip aš dabar darau. Pažiūrėčiau kaip jums patiktų bulvytės McDonalde, iš širdies keptos - pusė iš jų žalios, pusė sudegę iki juodumo.

Ar mano kartos liaudis irgi tokia buvo, ar čia dabartinių paauglių toks bruožas?

Ir norisi, ir tingisi...

Jei dar neišblėso geri susitikimo prisiminimai, tai prašom padėti man šiek tiek ir padalyvauti mini apklausoje:

Kiek iš čia esančių fantastų mėgsta ir rašo/galėtų rašyti mokslinę fantastiką?
Ir antras klausimas - ar tiems, kurie mėgsta ir rašo, būtų įdomu pafantazuoti apie tai, kas mūsų laukia ateityje (labiau technologijų prasme)?

Kaip suprantat, rezgu planą chuliganą, čia pirminis apsiuostymas :)

Šeštadienį buvau "Alaus namuose" susipažinti su žmonėmis, kuriuos skaitau. Fantastais. Fainai buvo. Apie kai kuriuos buvau susidariusi išankstinę nuomonę, kuri tragiškai nepasiteisino:

Valkas - įsivaizdavau griežtą vyrą. Na, bent drūtesnį :)
Omnia_mea - košmaras, buvau įsitikinusi, kad netaikau stereotipų, bet va lyriką ėmiau ir priskyriau moteriai. Gerai, kad kartais kas nors ima ir atveria akis.
Hipiai žaidžia karą - ne hipis. Bet malonus pašnekovas.

O visus kitus arba menkai pažinau, arba atspėjau, kaip jie atrodo "tikri". Gaila, kad ne visi, kuriuos labai norėjau pamatyti, ten buvo ir labai tikiuosi, kad pasisėdėjimas nebuvo paskutinis. Alus buvo skanus, pokalbiai smagūs, noriu dar!

Dabar tu gali man paskolinti savo skaitomą ir knygą ir mes galim palenktyniauti, kuris pirmas ją perskaitys. O anksčiau tekdavo laukti, kol pradėjęs skaityti ją baigsi, o tada tau tekdavo laukti, kol aš perskaitysiu iki tos juokingos ar įdomios vietos, kad galėtum su manim padiskutuoti. Dabar geriau. Tik skaneriai nepigūs.

Kodėl apie tai, ką planavai nuveikti per vasarą, prisimeni tik kai iš jos beliko savaitė? Kaži, ar galima norus bei planus šaldyti ir konservuoti, kad laikytusi švieži iki kito sezono.

Šampano visiems! Dar taip neseniai tikėjau, kad sulaukus tokio amžiaus, atsiras pirmosios raukšlės veide ir aš nustosiu svaičioti ir skraidyti padebesiais. Neatsitiko nei viena, nei kita, kur, po velniais, mano raukšlės?

Pabiro žodžiai ir subėgo į banalybes, pasikartojimus, nuobodžius tauškalus be pabaigos. Manau, stalviršis dėl to kaltas.

Aš taip tikėjausi. Bet ponia už langelio pasakė - nėra. Ir viskas.