We are the greatest

pirmasis kūrinėlis, kurį viešai perskaičiau ir klausytojų pirmoji reakcija buvo "VAU!!!"  

  Įsisukau į antklodę ir įsispoksojau į sieną priešais mane. Pro praviras balkono duris į kambarį veržėsi šaltis ir cigaretės dūmai.
    Pažiūrėjau į laikrodį. Juokinga pagalvojus ką dariau vos prieš valandą. Niekada negalvojau, kad taip galėčiau. Na, bet „niekada nesakyk niekada“. Tikra tiesa.

    Jis drovėjosi pažiūrėti man į akis. Aš irgi nejaukiai jaučiausi stebima Jo.
    Jis vėl nuėjo parūkyti.
    Darsyk pažiūrėjau į laikrodį. Vienuolikta. Jam jau laikas eiti.

    „Iki. Dar susitiksim.“
  „Iki.“

    Net nepabučiavo atsisveikindamas.

praradimo džiaugsmas... ;)

nuoliu meilės...

Praėjusį savaitgalį praleidau pas senelį. Dieve Dieve! Kokie dabar žmonės priklausomi nuo šiuolaikinių technologijų! Pas mano „dieduką“ yra tik paprastas laidinis telefonas ir mažiausiai dešimties metų senumo „Šilelis“. Laimė, spalvotas. O aš namie beveik nepaleidžiu iš rankų savo mobiliuko. Nesvarbu, kad niekas nerašo ir neskambina. Tuomet naudojiesi mobiliuoju internetu. O ką mano tėvai mano apie naktis leidžiamas prie kompiuterio ekrano tikriausiai neverta cituoti...
  Taigi. Kompas liko namie. Mobiliukas irgi. Neto jokio. Tik grynas oras, šviežios braškės ir knyga. Iš pradžių buvo labai sunku. Ranka taip ir ieškojo telefono. Ruošdama sau ir seneliui vakarienei tik ir tegalvojau, atrašė man į el.paštą draugė ar dar ne.
  Galų gale man tai nusibodo. Ir suvokiau, kad reikia gelbėtis nuo tų visų technologijų! Kol dar galiu. O kadangi nebėgau namučio tikrinti ar kas neparašė, vadinasi, vilties dar yra.
    Po vakarienės ( šviežios braškės sutrintos su cukrum ir užteptos ant batono riekės. Mmmm... ) nuėjau į senelio suręstą pavėsinę. O čia vienintelė muzika – dar nemiegančių paukščių čiulbėjimas. Tai ne mano mylimas bumčikas... Ir ėmiausi knygos. Knyga plonutė, bet kankinausi su ja jau savaitę. O šiaip nuo Coelho atsiplėšt negaliu.
    Bet tą vakarą baigiau skaityti knygutę ( kaip visada, įgijau daugiau išminties ir ramybės savo sielai ), pažiūrėjau gerą filmą ir nuėjau miegoti atvėrusi beveik visus langus. Ryte pabudau dar prieš devintą. Namie be dešimtos iš lovos paprastai nė nemanau ropštis. Matyt, grynas oras veikia.
    Į namus grįžau pailsėjusi, atsigavusi ir pilna geros nuotaikos. O ir mobiliukas turėtų jaustis primirštas – dabar taip retai juo besinaudoju... Nors va, vėl sėdžiu prie kompo. Nieko, vėl savaitgalis artėja. Vėl reikės senelį lankyti. :)