Oi, kad jūs žintumėt...

Ant sušalusių matilių prastai ima. Reikia laukt, kol atšils...

jis pažadėjo zefyrų lietų, bet ne visi juk zefyrus mėgsta, užtat ir užsipuolė vargšelį. Ramiai pabūti negali.

Šiandien atsitiko atsitikimas.
Nuėjau pas dantistę eilinį kartą. Nežinau, aš jai jaučiu kažkokią trauką, lyg į mano dantis ji kaskart pridėtų magnetukų ir jie trauktų vėl ir vėl pas ją apsilankyti...
Taigi atsidėdu į krėslą. Išsižioju.
Ji įjungia lempą ir šviečia, šviečia į akis, į burną, į akis, į burną...
Kai aš apkvaistu, tada ji ima raklinėti kažką mano burnoje.
Staiga pamačiau netikrumo šešėlį jos veide.
- Praeitą kartą buvo dvi skylutės dar likę, ar ne?.. - klausia retoriškai ir prikanda apatinę lūpą.
- Tikriausiai. - atsakau.
- Taiiip.. - ji nutęsia ir ima ranka čiupti savo grąžto.
Bzzzzžž... bzzzzžžž.. suzvimbia grąžtas porąsyk. Ji padeda įrankį. Pasitrina rankas.
- Na va, štai kur jos tos skylutės! - sušunka lyg koks Kolumbas atradęs Indiją (jo manymu), - ir tokios nemažos. Teks pakentėti.
O aš ir kenčiu. Neskauda, jau baigiu priprasti...

Amerikiečiai turi Kingą ir Kubricką, o lietuviai Krivicką ir Kudabienę. Visgi, kas baisiau?

Pakeičiau įrašą dienoraštyje.

Matai? Aš nemelavau. Pakeičiau.

Šaškėm nežaidžiu. Tik sprigtą.

Niekas dabar rašykų neskaito, o visi lenda žiūrėt battlo darbų:P kaip šaunu, kaip šaunu. Mano numeris šeštas. Apgavau:)))

Šiandien liesis kraujai ir bus labai baisu. Išjunkit televizorių, vaikučiai pabiručiai... utiu tiu