vienas iš kairės priėjęs žmogus pasiūlė perskaityti
"Šiapus ir anapus tujų", kai žiūrėjau tiesiai pro žalius jos lapus, vis dar skleidžiančius kvapą, nors ruduo sutraukė į save visus pasaulio kvapus, išskyrus nepažįstamos moters kvepalus, kuriuose dar liko šiek tiek šilumos, kaip dulksnos ant žalio driežo pirštų, šaltų ir nejudančių, pro kuriuos aš matau išeinančius anapus - kažkoks didelis sodas, pilnas gražių akmenų - šimtai
gyvenimų kolekcijų - ypatingos formos, nes kiekvienas prieš saulę sušyla ir kyla į viršų, sveikinasi su visais ir visada, nors iš išorės atrodo šaltas ir negyvas, kaip kristas dulksnos šiapus tujų, tuoj tuoj išgaruos arba sustings į skaidrų ledą, kuriuo apsitraukia pavirtę paminklai.
Pavirtę į ką? Nežinau.