

Boružė ant klaviatūros.

.

Švytėjimas

Kraujagyslių melsvais upeliais
puikuojas senos pribuvėjos rankos:
irkluolant tykiai bunda kelias
ant marškinių miglos patogiai susirangęs-
bet šipulys bangos iškilęs į paviršių
Pradūrė pagalvėlę jūros piršto.

Saldus vanduo subėgantis po keliais,
nuogumas dugno šaižiai suskambėjęs-
tai lūpos  - gundančios ir žalios-
jos lūpos- kriauklė įsileidus vėją:
-išskleisk, išspjauk tarsi bures-
ošimą virš savęs.

Geldelei skilus, šokantis moliuskas
aplipęs samana minkšta priglunda
prie delno tarsi gabalėlis druskos,
ar ryžio formos perlas- spurda
akiduobėse mėlis, kai netrukus
lyčiu švytėjimą - berniukas...

''''''''''''''''''

Te šviesu bus aplink, nors į sutemas remiasi gruodis.
Te šviesu bus širdy, nes tikėjimas virsta šviesa.
Visko buvo tiek daug, bet gerumo pilnesnis aruodas.
Visko bus dar tiek daug, bet stipresnė tebūna tiesa.

Naujas įrašas.

Gražiai paskaičiau:

RAGANA

Tavo mylimoji yra ragana.
Ji sėdi po raudona musmire
ir žiūri į vieną tašką.
Ji įsipjovė pirštą,
kad tau skaudėtų,
apsibintavo galvą,
norėdama nubausti tave,
ji nėra fotogeniška,
kad nuotraukose tu
atrodytum gražiau,
ji tyli ir neatsako į klausimus,
nes yra labai užsiėmusi –
ji myli,
ji renka viską, ką randa gatvėje,
nes galvoja, kad tai tu pametei,
ir nuolatos ką nors pameta,
kad tu surastum,
ji skolinasi viską iš visų,
nes nori gražinti tau,
ji viską pamiršta,
nes nori, kad tu primintum,
ji painioja tavo vardą su kitų,
nes nori, kad dar kartą
pakartotum savąjį,
ji numezgė tau megztinį
su šešiom rankovėm,
kad stipriau apkabintum,
naktimis ji miega,
kad į ją žiūrėtum,
ji yra arti,
nes yra trumparegė,
o kai išeina į tolį,
visada pasiklysta,
tada atsisėda po raudona
musmire ir laukia, kol surasi,
taip ryškiai ir kantriai laukia,
o skruzdėlė keliauja
nuo pado iki smilkinio
ir atgal jau kokį šeštą
kartą.

Čepauskaitė, Daiva. Nereikia tikriausiai būtina: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2004.

Paskaitysiu ką nors gražaus.

Chaosas
 

drnnn...      drannn...
  drannn...