o vakar naktį sapnavau seną draugę. kaip ji kepė blynus, o šalia stovėjo stiklainis, į kurį bendrai buvo sumesti burokai, kiaušinio trynys ir kitas šlamštas, arba kaip eidama link jos penkto aukšto laiptinėje buvo nuolydis ir supratau, kad bijau aukščio,- visa tai ne esmė. esmė tame, kad vienu metu ta draugė be galo nuoširdžiai ir laisvai nusišypsojo, aš jai pasakiau, kad jos šypsena neišpasakytai nuoširdi ir tyra, ir tik tada supratau, kad ji beveik niekada nuoširdžiai nesišypso, nors pažinojau ją jau seniai.

šiąnakt vėl sapnavau įdomų sapną. žiūrėjau laidą, kurią vedė pažįstamas, tai nebuvo viktorina, bet jis juokaudamas paklausė klausimą, pateikė keturis atsakymus, ir netikėtai kreipėsi į publiką. ištarė mano vardą ir paklausė, kuris variantas teisingas. iš netikėtumo sėdėdama priešais televizorių be galo sutrikau, mintys kažkur išgaravo, supanikavau, nežinodama, ką atsakyti. ir tada per televizorių parodė mane, sėdinčią tarp žiūrovų, nė kiek nepasimetusią pasakant ketvirtą variantą. įdomiausi buvo jausmai- netikėtai išvystant save, kartu ir atsakymas, kuris kartais ateina be tavo pastangų, tarsi nukrenta iš dangaus, o labiausiai sukrėtė- apie tai sukosi ir tolimesnė sapno dalis- kad ta laida vyko praeityje, aš joje buvau, bet visiškai visiškai visiškai nieko neprisiminiau. ten buvau aš, bet to 'aš' nebuvo mano dabartiniame 'aš' suvokime.

kažkaip prisiminiau prieš metus parašytą eilėraštį:

guli kūnas su penkiom durtinėm žaisdom

nieko gero.

gal ir gerai.

ne, nebeinformuosiu. toks informavimas skamba kaip veidrodinių veiksmų provokavimas.

o šiaip įdomu žinoti, jei kas skaito tavo dienoraštį. juk visgi šlapinuosi viešoje vietoje, nors ir už krūmo. nuo šiol visus, kurių dienoraščius skaitysiu, informuosiu.

aš aišku tuo nenorėjau priskirti savęs prie savižudžių, nors kai kurios paaugliškos klišės dar išlikę.

turbūt taip daro dauguma savižudžių.

pernelyg dažnai palūžtu, nepajėgiu suvokti idėjų ir darau idėją iš savo nervų.