iš klampynių  įdebesis šokau ir saulės zuikeliams kelią praskyniau...

besipavasarinuprotejant...

kramtau karūną-
retai tai būna,
sėdėdama po širdelių lietum
ir laukiu žvaigždžių sniego
ir pabudimo iš miego-
kambary sklando šokoladiniai kvapai...
o Valentinai,
kodėl mano siela tavęs nepažino?

skraidau balose

per trumpas laikas laukti
o sulaukus dar reikia suspėti pajusti
įklippusi klampoti bebrendanti per sustingusią balutę
gelbėja sningantį angelą užu švelnių pūkelių kelia jį nuo savo apsunkusios širdies o jis taip jaukiai apkamšo jos mintis išbučiuoja plaukus ir tyliai ištaria aš tavo Kalėdinė dovana priimki mane  į savo širdį, juk kažkada verkei dėl manęs , tuomet dar nebuvo lemta susitikti- reikėjo išlaukti. Išlaukiai, išverkei, turi bet nenori priimti, kasnakt nuo šiolei aš apklostysiu tavo sielą, kad nesušaltų, o tu priimki mane priimki - išlaukti jau išmokai...

Mintimis nesukramtomas ruduo tebesitęsia.

turiu naujas pareigas - nežemiškas ir dėlei to esu neparastai laiminga.

kai prarandi gebėjimą išjausti ir žodžiais išsakyti, kai žodžiai virsta tuštuma, kai skesti trokšti tik išdžiūvę vandenai...

pasakiškam pasauly beklaidžiojantis suaugusysis ilgisi vaikiško naivumo ir jį atranda...tik jaučia kad raukšlelės susitelkia jojo sieloje...

debesims atvėriau širdį-
Jis manęs jau nebegirdi:(