Veikėjai:
Kunigaikštis Myškinas (K.M.)
Stivenas Dedalas (S.D.)
Džonis Rembo (D.R.)
Artiūras Rembo (A.R.)
Rodia Raskolnikovas (R.R.)
Augustas Peresas (A.P.)

Smuklė. Keli stalai, už 1o iš jų sėdi K.M.  ir S.D.
S.D. Bičiuli, sakau tau,visi patriotai yra žąsinai. Kaip tau dar kitaip išaiškint...
K.M. Nesąmonė!Kiekvienas žmogus privalo gerbt savo tautą, savo valstybę, savo žmones...
S.D. Vis kartoji savo, savo, savo. Vadinasi, valstybės ir patriotiškumo idėja yra tik tavo galvoje...Bendrai imant, ar tau neatrodo, jog mes tik kartojam savo kūrėjų idėjas ir niekaip negalim mąstyti nuosava galva.
Prieina A.P.
A.P.Man atrodo, jog mes tokie pat tikri kaip ir mūsų kūrėjai.
S.D. Kvaily, tu kartoji savo kūrėją.
A.P. Nesąmonė! AŠ sukūriau savo kūrėją, kad...
S.D. Kartoju, tai ne tavo mintys, asile tu!
A.P. Ach, tai aš ne tik kvailys, bet dar ir asilas! Tai še tau!
A.P. puola S.D. K.M. bando juos išskirti.
S.D. atstumia K.M.
S.D. Traukis šalin, slavofiliškas parše!
K.M. Och tu, airiška žiurke!
K.M. puola S.D.
Į sceną įžengia D.R., o po to A.R.
D.R. Na, kaip? Ką gero turi?
A.R. Viskas ore ! Koroče, ...
dėsto ginklus prieš D.R.
čia "kalašai", bazukos, pora "stingerių", turiu net "oras-oras".
D.R. Na, tų tai man tikrai nereiks.
A.R. Tai ką imi, greitai sakyk, manęs kiti klientai laukis, bin ladenui atominę bombą turiu pristatyt.
D.R. mįslingai nutęsia..
Vis dėl to gal man pasitraukt iš savo veiklos. Užtenka to kraujo, juk viskas taip beprasmiška...
A.R. Tai imsi, ar neimsi? Skubu!
D.R. Ne!
A.R. Na, tai sumokėk už be reikalo sugaištą laiką. Komersantas aš ar ne komersantas, po galais?!
D.R. Še, imk!
A.R. dingsta. D.R. prieina prie gretimo staliuko sėdinčio R.R.
D.R. Ė, bičas, kas čia vyksta?
R.R.Ai, kažkokie lopai dėl niekų susimušė.
po kiek laiko
ė, klausyk, nežinai, kur Godo?Vis ieškau ir ieškau...
D.R. Man atrodo, jo laukt reikia. Anądien buvau susitikęs Molojų, tai apie Godo nieko nesakė.
R.R. Ožys tas Molojus.Kirviu jį reikėtų...kaip ir anuos debilus.
linkteli galva į besimušančius ir pradeda neaiškiai urgzti.
D.R. sunerimęs
Na, tai aš varau į Šaolinio vienuolyną atsiverst į tikėjimą. Sėkmės tau!
R.R. Davai,bachūriukas, laikykis!
Uždanga nusileidžia

Išvyka


atvykęs vaikštau ant nuobodžio
blyškiais dažais nuspalvinu tuščias viltis
pabėgimo kvailų žaidimų jau nebežaidžiu - įgriso
negaila tik stebėt,
kaip rudenio lašai atsimuša į balą
(taip ir pasaulis
į smegenis atsimuša kasdien)
sustoju vienoj vietoj
ir žvilgsnis nusmenga į žemę
o tu paklausi manęs:
ko gi liūdžiu

jei ši gėla tiktai sielą nuplauna
kaip rūdis nuplauna rudenio liūtys, liejančios grindinį
manęs negali išjudint net jausmas
kad prarasiu gyvavimą
vienoj stovėdamas vietoj
ir žvelgdamas į purviną asmeninį vidų
nagi, nebijok, -
paimk už rankos drebenčią viltį
nekalbėk, tik sustok pažiūrėti
kaip visata užsibaigia garsiai
----------------------------------
ir kai riedu atgal
savo atvaizdą stebėdamas lange
jau neklausiu savęs, ką praradau

nusiskutu galvą plikai
ir plaukus deginu
kalnaveidėj rūgšty
tyla iš vandens
kuklų butą apsupus
(ar vanduo - tai pragaro simbolis?
pragaras - vienatvės zona?
žemė - apvalus, niekad nesibaigiantis pragaro prieangis?)
iš pragaro medžiagos lipdau dieviska buitį
ribuliuojančią, nepatvarią, pratekančią
pro kojas, pro akis, pro rankas
o plaukai?
iš jų tiktai kvapas paliko
garuose išsilydęs išskries
į praeitų metų sapną
ten, kur tu gyveni

kas valdo =mogaus gyvenim1? jis pats? o gal paslaptinga mase aplink jy?mase zmoniu galvosiu, sielose, sirdyse...pagrindinis knygos herojus jonas burys neuzdavineja sau tokiu klausimu, jis tik paprasciausiai iesko be zinios dingusio ir sibiro platybese dingusio tevo.

kalbu, o tu vis tyli
na, ir nereikia tų tavo atsakymų
ką jie pakeistų
galų gale, - jei sugalvotum prabilti
medžiai augti pradėtų
iš dangaus link žemių , ar ne

ką šiandien širdin įrašysi
neišvengiamas atsitiktinumekur praeis tavo pėdos
kokios jos bus - šiltos ar šaltos
kaip įsigausi vidun
greičiausiai klastingai
kaip visad, ar ne?
imunitetas nuodams neištirpęs, bet...
slogios kaukės apstojo šį kelią
pabėk, jei gudrus
tiesą sakant, nesinori net bėgti
juk jos tokios mielos
netgi tokios vertingos
tačiau tai tiktai išorė
o vidus
grynų gryniausi nuodai
sugriaužiantys smegenų žievę
kurioje pasislėpusi kiūtojo laisvė
gerai, kad kartais galima tave kontroliuoti
ar net suorganizuoti
bet ar tai ne tavo įteigta vizija
galų gale tu patsęsi vizija
tavo prigimtis visiškai neaiški
pasimetęs savo paties žaidime
ar kartais randi laiko sau
abejoju, juk tu toks negailestingas
ko gero, net sau pačiam

Jėga, sukurianti aptvarus, kuriuose buitis paverčiama slogia nebūties forma. Omano pasaulyje čiulba paukščiai, žydi gėlės ir šviečia saulė. Žmonių troškimai, išsipildę jų nebuvime. Tačiau juk tai - pabėgimas, ir dar koks, - sterilizuotas, apšvarintas bedvasis variantas be, pilnas žmogiškos puikybės? Kam jo tokio reikia? Kaip ir žiauriai beprasmės kasdienybės. Kam išvias reikalingos fantazijos? Veikiausiai jos yra tam, kad būtų.

Kodėl ne aš valdau fantazijas, o jos mane? Juk aš, ne kas kitas, jas išgalvojau. Ai, tiesa, pats kadaise buvau tiktai idėja, mintis, pasiklydusi Didžiosiose Smegenyse... Dabar...pats be jokių skrupulų išgalvojau joms įvairiausias formas, bandydamas pagauti savęs ir kitų esmę. Net neabejoju, kad manęs kaip idėjos kūrėjas, kad ir kas ji be abejo, bjaurisi idėjos įgyvendinimu, galutiniu sunkaus darbo produktu. Į kokią pasaulio vietelę pabėgt, kad pasprukčiau nuo apie save susikurtų šėtonų.Deja. Kur tik bepažvelgčiau, ką bepassakyčiau., ką besumanyčiau... visur matau ireoniškas šypsenas. Dvilypė žmogaus prigimtisJi pabaigia sugraužti vidų, kaip vikriai kirvarepos labirintus fantazijose, kuriais teka nematomi nuodai. Jokie šunys jų neužuos, tie nuodai neturi cheninės formulės. Niekada neturėjo. O mes? Mes tik chemija, sutvirtinta fizika. Visa kit - tiktai griaunanti fantazija.

Kiek dar sykių bandysiu susivokt savo fantazijose? Kadagi pagaliau suprasiu, jog fantazijai nėra ribų. Bet ne. Slopinu ją, , gniaužiu iš visų jėgų, stengdamasis palengva sunaikinti. Nugrūdu į dujų kameras, bet nėra tokių dujų, kurios jas įveiktų. Ištremiu į Sibirą, į Vorkutą ar Šiaurės Korėją. Tremiu, tremiu, tremiu...Kartais pavargstu nuo trėmimo , pasižiūriu iš šalies ir pagalvoju: o varge, ką padariau? Kodėl nėra atsakymų į fantazijos klausimus?

netrokštu užsimiršti, Laukime
tu - ne priešas, ne - draugas
tik šiaip veikėjas pažįstamas
nuo kurio niekada nepabėgsiu
bet kurį neigiu, nes jau seniai nebelaukiu