Mano puslapis atnaujintas. Na, o šiaip gyvenimas yra nuostabus, gražus, nepakartojamas ir visoks kitoks.:) Ir kodėl Dievui aš taip patinku?

Tirpsta sniegas.

Baisiausiai peršalau, skaudėjo ryte gerklę. O dabar truputėlį svaigsta galva... sukasi viskas aplinkui. Kaip mane vargina ši diena, greičiau pasibaigtų. Nenoriu sirgti, nenoriu sirgt...

sniego balti pūkai skrajoja, apsupę šalta marška. Širdis jau dreba - ji dvejoja. ar pasilikt, ar likt bergždžia...

lėtai... lėtai... bučiuoju. baisiausiai skanu:)

rytas suraitytas. varškė su uogiene, mandarinas ir puodukas arbatos. jaukus rytas, ramus, be bosų ir be nereikalingų klausimų.

Gaila, kad šis dienoraštis viešas... labai daug
akių gali paskaityt atrodo nereikšmingas naujienas, interpretuot savaip... visur akys akys akys.
Bet šiaip tai malonu, kad  manimi domisi....:)))

gruobuonis ateina

Pirmas ir visai įprastas pavyzdys. Visais laikais norėta "pagerinti" žmones: tai pirmiausia ir buvo vadinama morale. Tačiau tame pačiame žodyje slypi įvairiausios tendencijos. Tiek bestijos, vadinamos žmogumi, tramdymas, tiek tam tikros rūšies žmogaus veisimas yra vadinamas "gerinimu": tik šie zoologiniai terminai išreiškia tikrovę,- žinoma, tokią tikrovę, apie kurią tipiški "gerintojai", šventikai, nieko nežino - nieko nenori žinoti... Kokio nors žvėries tramdymą vadinti "gerinimu"- mūsų ausims tai skamba beveik kaip juokai. Jei žinai, kas dedasi žvėrynuose, abejoji, kad bestija gali būti "pagerinta". Ji susilpninama, ji padaroma ne tokia pavojinga; dėl depresyvaus baimės afekto, skausmo, žaizdų, alkio ji tampa ligota bestija.- Ne kitaip yra ir su sutramdytais žmonėmis, kuriuos "pagerino" šventikai.

Friedrick Nietzche

Skaitau gyvybės knygą -- joje parašyta, kad aš turiu sielą. Ji amžina.