Valdemaras KUKULAS

Užtat niekur nei girdėta, nei regėta D. Kapočienė („Literatūra ir menas“, lapkričio 9) privertė suklusti, ir ne vien todėl, kad profesionaliai eiliuoja. Jos ketureilis, kaip ir dera, lengvai sugeria skirtingas būties ir buities sferas, nejuntamai vienija konkretybę ir abstrakciją, ir, atrodo, lengvai šito neišmokstama:

„Už ryšio zonos skendėja daiktai,
  Neryškūs, nors mylėti siluetai,
  Pavargę įpročiai, sukritę padrikai
  Veidai, vardai ir prasmės netikėtos“.