Rašyk
Eilės (74201)
Fantastika (2201)
Esė (1500)
Proza (10534)
Vaikams (2509)
Slam (49)
English (1133)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 31 (9)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







– Ne tavo reikalas, – riktelėjau pramanytam draugui staiga išnirusiam iš vaikystės. – Ne tavo sušiktas reikalas!

Na ir gerai, na ir tegul manęs niekam nereikia, niekas manęs nepasigenda, niekur nekviečia ir nesiprašo užeiti. Niekas man nepadės – nei vienas kaimynas, nei vienas bendramokslis, nei vienas kolega, ir netgi joks įsivaizduojamas bičiulis iš tolimos praeities. Niekas negali suprasti manęs. Tai neįmanoma. Ir nieko čia nepadarysi.

Tačiau kartais imu ir prisimenu tuos savo Nei Vienus, ir tuomet mintyse surenku juos į gausų klegantį būrį. Valandėlei man pasidingoja, jog esu visai neblogas vaikis, be paliovos pokštauju ir juokiuosi jų smagioje kompanijoje. Maža to, aš juk pats esu tos kompanijos siela! Bičiuliai sveikina mane ir ploja per petį, pajuntu spindinčius merginų žvilgsnius, matau žavias šypsenas… Štai ir vėl mes iškylaujame prie jūros. Vakarėjant, paplūdimy dega laužas, mano rankose sena gitara. Vos girdimai brazdinu vieną ir tą patį akordą, kol visi pamažėle prityla. Jie žvelgia į saulę skęstančią jūroje, stebi laužo liepsnas, seka mano pirštus švelniai braukiančius stygas. Nejučia visas mūsų ratas ima linguoti į taktą melodingiems garsams. Savaime aišku, visi vyrukai apsirėdę šviesiais baltiniais kedenamais šilto vakaro brizo. Visos merginos, suprantama, pasidabinusios gėlių pynėmis ir margaspalviais žiedais plaukuose. Mes šypsomės žaismingai šokantiems ugnies atšvaitams. Gyviau suskamba užgautos stygos, joms pritaria tingi jūros bangų muša, žuvėdros klyksmas ir vėjas šnarantis palmėse. Taip gera čia būti. Taip ramu. Ir aš niekaip negaliu atsistebėti, kad šita daina, kurią tuoj tuoj užtrauksiu, vis dar neišsiveržė man iš burnos.


2021-01-12 22:23
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą