Trikampis. Šešiasdešimt laipsnių

Sara POISSON


Klausykite. Kaip kad pastebėjo senis Antenoras, Menelajas atrodo šaunesnis už Odisėją, kai stovi, betgi Odisėjas atrodo puikesnis ir didingesnis už Menelają, kai sėdi. Kad atrastum šią takoskyrą, suponuojančią tam tikrą abiejų veikėjų lygiavertiškumą, reikalingas senis Antenoras. Kad jis harmoningai užbaigtų šį trikampį, tapdamas vienu iš trijų jo kampų priešais kitus du, kuriuose įkurdinti Odisėjas su Menelaju. Ar bus čia kaip nors prisidėjęs koks nors pradinis trikampis, vienas iš tų, kuriais visa ko sandarą grindė Platonas? Esu įsitikinusi, kad pasiklausę tam tikros muzikos ir išgėrę ko nors, turinčio tam tikrą etilo alkoholio kiekį, galėtume atsakyti į šį klausimą. Juk, anot Platono, muzika galiausiai nusėda ne kur kitur, o kepenyse, o kaip tik kepenims užduota perdirbti alkoholį. Tad neabejotina, kad muzika ir alkoholis šiose kepenyse privalo susitikti. O kadangi Platonui kepenys yra ir pranašavietė, tai visas pranašystes galima sąmoningai iškrapštyti (išrūkyti, išdulkinti, etc.), stimuliuojant jas muzika ir alkoholiu. Nė kiek nenustebčiau, jei kiekvienas jūsų būtumėte liudininkas panašių pranašavimo proveržių.

Nemanykite, šis mano pranašaujantis fonas be trikampių irgi neapsiėjo. Rugsėjo 15 d. Karališkių (!) kaime buvau stimuliuojama biržietiško alaus ir jau trečiąkart skambančios paleistuviškos dainelės, kurios pagrindiniai žodžiai buvo „o kam sava, jeigu gerai ir svetima“. Čia mums visiems derėtų atmesti moralinį vertinimą ir įžvelgti ne ką kitą, o užuominą apie meilės trikampį, kurį sudaro pasileidęs vyras, jo žmona ir toji, apie kurią čia sakoma, jog ji yra „gerai“. Bet gal kaip tik šio amoralumo buvau išjudinta (labai jau neskoningai skambėjo žodis „svetima“ tekste, kuriame kalbama, jog šitoji „ne žmona“ irgi yra mylima ir gali dėl to jaustis laiminga, tai buvo daug neskoningiau, nei kad neskoningai nutylėta apie apgaudinėjamos žmonos laimės galimybę). Tad palikau alų ir prie fermos įrengtą šokių aikštelę. Mane kažkodėl patraukė apeiti ratu, ir galbūt magišku, ne tik modernizuotą ūkininko ir literato Vytauto Stankevičiaus fermą, bet ir pastatus, kurie taip pat pretenduoja į modernizaciją. Ką gi, tolimiausiame viso šio trikampiško veiksmo taške ar kampe, beveik balto mūro sienoje, šalia medinių neveikiančios fermos durų netikėtai prieš mano akis blykstelėjo. Tai buvo netaisyklingas, netgi kreivas (ar lievas) veidrodinis trikampis. Prie sienos jis buvo pritvirtintas trikampiškai – atvirkščiai apversto trikampio tvarka išdėstytomis ir užlenktomis vinimis.

Veidrodyje galėjai išvysti ledynmetį. Tiksliau sakant, pamatyti atspindį priešais plytinčios ganyklos ir akmenyno, kuris yra ledymnečio darinys bei neišradinga akimi regimas jo ženklas. Jo įspūdį šiuo metu labai sustiprina ten besiganančios Stankevičių ūkio telyčios. Tie akmenys, ta milžiniška energija (dėl kurios mokslininkai vis dar tebesuka galvas, kaip ją būtų galima iš ten išgliaudyti), be kita ko, taip stimuliuoja telyčias, kad jos, net ir būdamos apsėklintos, vis dar nori būti kergiamos ir akivaizdžiai demonstruoja homoseksualinius polinkius, nuolat kabarodamosi viena kitai ant pasturgalių. Pastaba: tie, kurie homoseksualumą mano esant priešingą gamtai, teateinie į šitą telyčių ganyklą ir jų regėjimas (graikai jį laikė svarbiausiu ir objektyviausiu jutimo organu) užčiaups jų gražias burnas. Taigi galėjai visa tai išvysti tame veidrodiniame trikampyje, bet taip pat galėjai jame išvysti ir savo veidą – nelygu kokiu kampu atsistosi.

Tuokart mane įkvėpė apsėklintos telyčios, kurios, regis, noko tarytum vaisiai, vis pasikraudamos galingos ledynmečio riedulių energijos, spinduliuojančios beribį seksualumą bei transliuojančios neapibrėžtumo idėją, kuriai meldžiausi pastarąjį dešimtmetį. Apmąsčiau čia šėrikus ir melžėjas, kurie dirbo fermoje, žvilgčiodavo į šį veidrodinį trikampį sienoje, tikrindamiesi, ar jų veidai kartais nėra pažymėti įkvėpto mėšlinos karvės uodegos švystelėjimo. Kaip žinote, indusams karvės mėšlas yra šventas reikalas, tad man buvo ganėtinai malonu apie tai mąstyti, kol šio pasimėgavimo nenutraukė iš kažkur išlindęs senas, nutukęs ir užkimęs dobermanas. Išsigandau ir akimirksniu įsinorėjau šlapintis, o mano akyse staiga sumirgėjo trikampiški ornamentai ant Vilniaus autobusų stoties tualeto stiklinių durų. Pastaba: išradingas regėtojas durų stikle ritmiškai ir taktiškai sudėliojo vyrų ir moterų tualetus žyminčius simbolius, iš idėjų pasaulio savo sumanumo dėka ištraukdamas horizontalų trikampių ornamentą su skrituliukų horizontu viršuje. Šie trikampiai iš esmės artimi pirmapradžiams arba ir visiškai pirmapradžiai. Tik pamanykite! Šitas dobermanas, šita muzikaliai kimi jo lojimo intonacija staiga suaktyvino ne tik mano šlapimo pūslę, bet ir kepenis, ir netikėtai kadaise matyto tualetinio ornamento pavidalas prieš mano akis vėl stojo kaip nepaneigiamas Platono pradinių trikampių liudijimas. Maža to. Staiga tariausi supratusi, ką reiškia ir kuo skiriasi vyro ir moters tualetinių simbolių trikampiai, kurių pirmasis pastatytas ant smaigalio ir kurių antrojo smaigalys įremtas į skrituliuką, simbolizuojantį moters galvą.

Lojo dobermanas, švietė magiškasis veidrodinis trikampis ant fermos sienos, pilna šlapimo pūslė užgulė mano apatinį trikampį, o šis Vilniaus autobusų stoties trikampių ir skrituliukų karavanas nuolat ėjo pro mano staiga praregėjusias akis.

Klausykite. Simbolinės vyro figūros trikampis remiasi į žemę vidutiniškai smailiu šešiasdešimties laipsnių kampu, tad vyro santykis su žeme yra skausmingas žemei, tačiau beveik visiškai neskausmingas vyro galvai, įkurdintai ant horizontalios lygiakraščio trikampio kraštinės. Taip, ši galva gali nusiristi akimirksniu, bet tai nebus skausminga. Supraskite, tai užprogramuota destrukcija, nukreipta į mūsų planetą Žemę. Klausykite, idealioji vyro reprodukcinė galia yra įsprausta į kampą, kuris tuo pat metu tarsi pleištas kalamas žemėn. Štai kodėl jie negali neknisti žemės, nesiurbti naftos ir negadinti oro automobilių išmetamosiomis dujomis bei visokiais fabrikų kaminais, kurių dūmai išgraužė pavojingas ozono skyles. Klausykite, tuo tarpu moters figūros simbolio trikampis yra glaudus žemės paviršiui, tačiau labai pavojingas moters galvai, kurios simbolinis skritulys patupdytas ant trikampio kampo smaigalio. Supraskite, tai užprogramuotas galvos skausmas ir isterija. Štai kodėl joms skauda galvą per PMS-us, štai kodėl joms skaudą galvas, kai jos negauna stimulo reprodukcijai arba kai nebenori sekso šiame nesaugiame, skylėtame pasaulyje, į kurį varomas pleištas. Iš čia ir šis milžiniškas abiejų lyčių homoseksualinės energijos proveržis, kuris pratrūksta lyg pūlinys arba ištrykšta lyg fejerverkas – žiūrint iš kurios pusės pažiūrėsi. Laidotuvių ceremonija irgi yra šventė su visais šventės ir šventumo atributais. Viskas sąlygiška, bet dar tiksliau, kad visa sudaro vienovę. Trikampio primapradiškumas net ir lytį daro sąlygišką: pakanka kryptelėti patį simbolinį trikampį, ir supratimas apie lytį bei pati jos idėja transformuojasi. Vieną lytį nuo kitos skiria viso labo tik šešiasdešimties laipsnių kampas, lygiai toks pat vidutiniškai smailas kampas skiria (ar vienija) moters galvos skausmą, įtampą vyro apatiniame reprodukciniame kampe ir vyrišką pleištą, kalamą į mūsų planetą.

Klausykite, bet man jau skauda galvą. Nė kiek nenuostabu. Juk idealusis mano kūnas įsmeigtas į mano idealiąją galvą, ir mano galvai teduotos dvi galimybės: arba šis galvos skausmas, arba begalvystė, kuri grėstų, jei mano idealioji galva laimingai apleistų mano idealųjį viršutinį vidutiniškai smailą kūno trikampio kampą. Esu pasmerkta kaip moteris ir paaukota kaip pirmapradis trikampis su ant jo kampo užtupdytu skrituliuku. Kryptelėjusi šešiasdešimties laipsnių kampu, būčiau pasmerkta kaip vyras. Klausykite, taigi vienas ir tas pats galas. Tik grįžimas prie pirmapradžių trikampių kloakos, kur dar tik formuojasi skrituliukai ir kur nėra nė taško. Tiek to, padėsiu jį dabar, bet tik iš savo galvos skausmo.