Tremtinio interviu

4. Kas Jums buvo šeima tremtyje?


Tremtyje šeima buvo tėvynė.

Kokia buvo šeima, tokią supratome ir įsivaizdavome tėvynę.

Kuo man daugiau metų, tuo labiau suprantu, kad mano Tėvai buvo šventi žmonės – šviesūs, mąstantys, skaitantys, tikintys, gerbiantys žmogų, turintys tvirtą vertybių skalę, kurioje pamatinės vertybės: vaikas – tai gyvenimo stebuklas, ir gėris – gyvenimo principas. Visada buvau besąlygiškai mylima ir gerbiama. Niekada negirdėjau savo šeimoje ne tik keiksmažodžių, kas buvo paplitę rusiškame kaime, bet net pakelto tono, niekada negirdėjau liepiamosios nuosakos. Gal todėl per vėlai supratau, kad gyvenime esti pavydas, apkalbos, kerštas, smurtas, - blogis po saule.

Tėvų liaudies pedagogika buvo unikali ir grindžiama „meilės lauko“ sukūrimo principu: jie neversdavo nieko nedaryti, nesakydavo – „eik ravėti daržo“. Bet aš išmokau visus darbus, noriai juos dariau, nes visada geriausia buvo namuose, o įdomiausia - kartu su Mama ir Tėveliu. Jei tau leisdavo kartu dirbti darbus, vadinasi, buvai vertinama ir gerbiama, kas mums, vaikams, buvo labai svarbu. Štai ir visa vaikų skatinimo dirbti paslaptis.  Norėjosi būti kartu su Tėvais, nes buvo be galo įdomu klausyti Mamos begalinių pasakų ir pasakojimų, jausti Tėvų meilę, pasitikėjimą, pagarbų bendravimą.

Mamos genetinės šaknys – inteligentai, menininkai, šviesuoliai. Jos tėvai mokėsi Sankt-Peterburge, ji pati kūrė eilėraščius, dėdė buvo bažnyčių skliautų ir sienų tapytojas. Vaikystėje, gulėdama ligoninėje, ant staliuko rado paliktą knygą rusų kalbą, ir savarankiškai išmoko skaityti ir kalbėti rusiškai, tai labai padėjo tremtyje. Kiek stengiuosi prisiminti vaikystę, niekada nemačiau jos miegančios, tik su knyga. Nesutikau savo gyvenime labiau apsiskaičiusio, supratingo, atjaučiančio, mylinčio žmogų, knygą ir gyvenimą žmogaus.
Abu Tėvai puikiai dainavo, giedojo giesmes.

Buvo tik vienas draudimai namuose: nė žodžio netarti rusų kalba. Tremtyje teko būti spaliuke ir pioniere, pasirinkimo nebuvo. Tačiau į komjaunimo organizaciją įstojau tik paskutinėje visurinės mokyklos klasėje, kad galėčiau įsigyti aukštąjį išsilavinimą.

Nemačiau Tėvų dejuojančių, raudančių, prakeikiančių, besityčiojančių iš tautos, sunaikinusios juos socialiai ir materialiai. Dabar aš žinau, ką tai reiškia. Ir lenkiu galvą prieš jų stiprybę, kuri suteikė jiems jėgų ne tik išlikti, gyventi, bet sukurti mums, vaikams, laimingą vaikystę.

Tiesa, buvo viena svarbi aplinkybė – TEN mums leido gyventi.