Tremtinio interviu

2. Koks buvo aplinkinių rusų požiūris į lietuvius?

Iš Lietuvos į Sibirą vežė vos ne mėnesį. Traukinys turėdavo sustoti stotyse  paimti vandens ir kopūstų balandos bidonus, kuriais maitindavo tremtinius. Vagonai buvo skirti gabenti gyvuliams, užkaltais langais. Aišku, žmonės apspisdavo juos ir klausinėdavo: „Ką čia vežate?“. Vienoje stotyje kareivis prie mano tėvų vagono lango aiškino žmonėms: „Vežame liaudies priešus“. Tėvas pakėlė mane, klykiantį iš bado šešių mėnesių kamuoliuką, ir pro lentų tarpą  parodė – štai liaudies priešas! Žmonės pradėjo klykti, brautis pro kareivių apsaugą prie vagonų. Tada stotyse sustodavo tik naktimis arba ankstyvais rytais, o dienomis stovėdavo  užmiesčiuose.

Aš turėjau mirti badu. Mama visada buvo drąsi moteris. Paėmusi mane ant rankų, smulkutė, raiša nuo vaikystės (dėl ligos) moterėlė priėjo prie kareivio ir pasakė: „Arba nušauk, arba duok pieno!“.  Ne visi žmonės žvėrys, kuo teko įsitikinti tremtyje (kalbant apie mano šiandienos išgyvenimus šioje vietoje padaryčiau pauzę). Ir rusų žmonės galėjo stebėti tokį vaizdą: vos 40 kg besverianti raiša moterėlė eina per turgų, neša ant vienos rankos kūdikį, kitoje laiko butelį pieno, o iš paskos eina du kareiviai su nutaikytais į ją šautuvais su durtuvais. Aišku, žmonės puolė kareivius, koliojo juos, todėl vėliau jie patys atnešdavo pieno. Atnešdavo. O ar mes jų vietoje atneštume?.. priešo vaikui?

Tėvas sunkiai susirgo, stambus vyras, nuvežtas į Sibirą priminė ligotą paauglį. Iki gyvenimo pabaigos nesusitaikė su neteisybe – kaip galima ateiti, atimti be kaltės, net be kaltinimų išvežti, ir už tai  dar padaryti žmonių priešų? Galima, Tėve. Tik tai darė okupantai. Ką Tu pasakytum dabar? Tada nieko neprakeikei, dabar – prakeiktum.

Visus išlaipino Irkutske. Minios žmonių. Kolūkių pirmininkai ėjo ir rinkosi stipresnes šeimas. Raiša mama, ligotas tėtis, du 9 ir 11 metų vaikai, ir aš buvome nepatraukli šeima, todėl patekome į mažą kaimelį. Apgyvendino kiaulių fermos kambarėlyje, kurioje tėvai  turėjo dirbti. Maistą iš tėvų dar išvežant pavogė, daiktų brangių neturėjo. Mama mokėjo rusų kalbą ir siūti, tai ir išgelbėjo visus. Rytais prie durų rasdavo padėto pieno ir duonos.

Žmogiškoji širdis neskirsto vaikus į savus ir priešo. O mes ar padėtume?.. priešo vaikui?

Sunkiausi buvo pirmieji du metai. Išgyvenome. Po to jau buvo lengviau.

Kiek prisimenu save – aš šeimoje buvau visada laiminga. Tėvų mylinti širdis ir išmintis apsaugojo vaikus nuo naikinančio žmogų tremtinio ir raupsuotojo išgyvenimų. Jie suprato – duosi vaikui neapykantą, jis eis per gyvenimą ir keršys. Duosi vaikui meilę – jis taps gėrio kūrėju. Ačiū, Tėveliai. Laimė, kad tokie šviesūs ir išėjote iš gyvenimo.

Tik ką pasakytumėte dabar?