Tremtinio dienoraštis

3. Į kokią mokyklą jūs ėjote? Kaip kiti vaikai reagavo į tremtinius?

Pradžioje ėjau į kaimo pradinę mokyklą. Kadangi vaikų buvo mažai, vienoje klasėje sėdėjome visų keturių klasių mokiniai. Iki šiol prisimenu, kaip nedrąsiai pravėriau pirmosios savo mokyklos kiemo vartelius. Sėdėjau pirmajame suole su dar dviem mokinėm. Mokytis visiems kartu buvo įdomu, nes tuo pačiu metu girdėjai, ką ir kaip mokosi vyresnieji. Nors vaikai visą laiką pravardžiavo, primindami, kad esi lietuvis, po kiek laiko susidraugaudavome, žaidėme ir mušėmės, kaip ir visi kaimo vaikai.

Mokytoja neskirstė vaikų į rusus ir ne. Mano pirmoji mokytoja buvo baleto šokėja, todėl daug dėmesio skyrė gimnastikai, judesio raiškai, estetikai. Tapau gimnaste, supratau judesio ir gesto prasmę ir grožį, supratau ir pajutau, ką gali žmogaus valia ir dvasinė jėga. Tremtyje buvo ir kitų tautybių žmonių, tų pačių rusų, todėl neprisimenu, kad ten kas mane vadintų tiesiogiai liaudies priešu, nejaučiau jokio smurto. Dabar suprantu, kad tokį saugumą sąlygojo šeima, tėvų meilė, kurioje visada jaučiausi mylima. Ir, be abejo, nebuvo išvystytų tokių smurto technologijų, kokias patiriu dabar. 

Kita mokykla buvo „vakarinė“ – namuose. Skaityti ir rašyti gimtąja kalba išmokė tėvai, kantriai, švelniai, nuosekliai, kasdieną. Prenumeruodavome iš Lietuvos žurnalą „Genys“, mano pirmoji perskaityta knyga lietuvių kalba  – R. Kiplingo „Maugli“. Tačiau didžiausią kultūrinį išsilavinimą man davė mano Mama, per kurią pažinau ne tik Lietuvos istoriją ir kultūrą, bet, dar nematydama, pamilau Sank-Peterburgą, Žiemos rūmus, menininkus ir rašytojus, poezijos vakarus ir Nevos krantines, nes ten susipažino mano seneliai, pamilo vienas kitą ir vedė. Supratau, kad kultūra negali būti skirstoma į mūsų ir ne, nes tai – Žmogiškosios Sielos būveinė, amžina, kaip pats Kūrėjas ir Grožis.

Tėvai niekada nekalbėdavo ir nevertino pinigų, materialųjį turtą. Tėvas man dažnai sakydavo: „Turėsi tik materialųjį turtą – nieko neturėsi, turėsi išsilavinimą ir protą – turėsi visą pasaulį“. Tėvų dėka, baigusi Sibire penkias klases, Lietuvoje iš karto pradėjau lankyti šeštąją, kai kitų tremtinių vaikai arba tęsdavo mokymąsi rusų mokyklose arba kartodavo kursą.