Taip va ir ne kitaip.

Kaltė turbūt yra pats kvailiausias jausmas iš visų. Kvailesnis net už Meilę. Nors šiaip jie neatsiejami, susikibę už rankučių traukinių stotyje moja Ramybei, išsiųsdami ją į kokią nors Varšuvą, kad pasiklystų, o ją išlydėję džiaugsmingai surūko po cigaretę Savigraužai (šuo toks, sekiojantis visur paskui Kaltę) pamaitinti ir užgesina nuorūkas Pasitikėjimui-Savimi į kaktą.
Tai va taip mes ir gyvenam. Aš ir tiedu.