O tu siandien vel toks pats grazus, koks buvai visada. Su savo rudom, giliom akim ir sypsena kuri tikriausiai visada sugebedavo mane nuraminti. Toks grazus ir geras, toks laimingas. Tik ne cia, ne prie manes, o sapnuose.
O dieve kaip man taves truksta.
Viska pasieme rubus, daiktus, masina. T, kodel... Nenoriu savo gyvenimo tarp asaru. As zinau, tu nesugrisi, bet padek man. Juk sakei, sakei kad wisada busi salia. Tai kur tu dabar? As nebegaliu, nemoku.
Tu man visada liksi geriausias, kad ir kaip ten viskas buvo. Tu juk zinai kaip tave mylejau. Atleisk, jei to nemokedavau parodyti. Bet...
Kas dabar mane apkabins kai man bus bloga? Kas man atnes arbatos i lova kai sirgsiu? Kas mane prajuokins? Kas pavezios mane masina taip, kad per pilva begios virpuliukai? Kas mane ismokys stiprybes, tvirtumo? Kas mokes paiskinti tai ko as nesuprantu?..
Atrodo, kad jie viska pasims kas su tavim susije. Gal jiems atrodo, kad jie taip pades mums tave greiciau pamirsti? Ak, kokie jie kvaili. Juk tai kas yra mano sirdyje niekas negales israut.
Beje brolis toks panasus i tave. Ir akys. Visaj toks kaip tu. Tik charakteris aisku kitoks. Pasiziuriu i ji. Ir nusiraminu.
T, juk viskas bus gerai. Ar ne?
Gerai, kad siandien atejai sapnais pas mane.