Skelbimas

Teoriškai, niekada negali žinoti, kada tau ko nors prireiks. Tai sužinai tik prireikus to, ar ano. Ir tada tenka verstis per galvą, ieškoti pakaitalo, jį kaulyti iš pažįstamų ir nelabai žinomų subjektų. Kas įdomiausia, jog nežinodamas ko tau gali prireikti vieną ar kitą gyvenimo akimirką, negali nuo to trūkumo apsidrausti. Žinoma, apsidrausti gali, bet tik nuo nelaimingų atsitikimų, nors daugelis tokią situaciją, kai ploji sau per kaktą ir supranti, kad kažką pamiršai, prilygintų net ne nelaimingam atsitikimui, o visai katastrofai. Bet išeitis yra. Šioje kapitalistinėje santvarkoje tai įvykdoma sunkiai, bet įvykdoma. Tai ko reikia viską užmirštančiam jaunuoliui, karjeros siekiančiam darboholikui ir visą savo gyvenimą ant peties prados krepšyje tempiančiai feministei yra minimalizmas. Dar kalnuose gyvenantys atsisikyrėliai tą suprato: kuo mažiau turi daiktų, tuo mažiau jų pamiršti. Kuo mažiau tave gyvenime daiktų, nuo kurių tu priklausai, tuo mažiau jame stresų, ligų ir daugiau laisvės. Įgykite daugiau laisvės, atsikratykite savo našta dar šiandien!

Pagarbiai, jūsų laiptinės benamis.
P.S. Man tikrai reikalinga sofa ir muzikinis centras...