RAUDONSIUSIAI

atėjo šlubas katinas. atėjo kūdas katinas. atėjo labai mėlynų akių katinas. ir atėjo ežiukas. katinai žiūrėjo vienas į kita, o ežiukas lakė pieną. išlakė visą. tada katinai sužiuro į lėkštytę ir jos dugne pamatė ežiuką. susižvalgė ir išsiskirstė. o ežiukas tada pagalvojo:
- blet, tai aš vienas ar aš du?
- taigi tu lėkštytėj. - pasdakė kūdas katinas.
- o tai kaip tada aš čia kalbu?
- kas kalba?
- aš.
- kaip?
- nu dabar va.
- ...
- sakai , kad esu lėkštytėj, betgi aš kalbu.
- į mane nežiurėkit, aš nuo dangaus. - pasakė labai mėlynų akių katinas.
- o kas į tave žiūri? - suriko ežiukas. -  aš gi pas šeimą pukšiu.
- eikit visi nachui. - isiterpė kūdasis .
- einu. - pasigirdo duslus pienuko balselis ežiuko pilvelyje, ir tą sekunde pakvipo šiltu šlapimu.
visi nuraudo. nuo to laiko jų gyvunais nebelaikė.