pseudo elegija

visuose miestuose, kuriuose  man teko būti, anksčiau ar vėliau sutemsta.
žmonės bėgioja šen bei  ten. kai kurie esti panašūs į skruzdėles, kiti- į drugelius
ir tik maža dalis į vėžlę, dedančią kiaušinius.

Juose (miestuose) skamba sąžininga muzika, grynos emocijos, nors ne visi tai
sugeba išgirsti, ypač kai žvilgsnį nuodija berniukai ar fontanai, nes jie įsismelkia
taip giliai, jog okupuoja klausą.

Tuomet paneigiama teorija apie matymo ir girdėjimo autonomiją.

Bet kam tai rūpi. Juk penkių sakinių prasmingam vaizdui perteikti pakanka arba nepakanka.